Vytautas Toleikis. Lietuvos žydų istorijos ir kultūros integravimas į Lietuvos kultūros apyvartą
Kas paveldėta iš sovietinės okupacijos laikotarpio 1949-1988 metais
Drįstu teigti, kad iš esmės paveldėtas totalus informacijos vakuumas. Taip pat didžiulis kiekis dezinformacijos, suformuotų priešiškų nuostatų apie Izraelį rinkinys. 1949 metais uždarius vienintelį Sovietų Sąjungoje žydų muziejų Vilniuje, Panerių memorialo užrašą jidiš kalba pakeitus į lietuvišką ir rusišką, be to, bylojantį, kad toje vietoje nužudyti ne žydai, o tarybiniai žmonės, aiškėjo, kad žinių apie Lietuvos žydų kultūrą, holokausto tragediją gali tik mažėti, o ne daugėti. Senosios žydų kapinės buvo paliktos likimo valiai, didmiesčiuose, pvz., Vilniuje, Šiauliuose – brutaliausiai naikinamos, antkapinius paminklus naudojant kaip statybinę medžiagą tiesti keliams, namų pamatams ar laiptams į Vilniaus profsąjungų rūmus statyti. Nesugebėta išsaugoti ir žinomos Vilniaus Didžiosios sinagogos, kuriai reikėjo uždėti tik sudegusį stogą. Vietoj daugiau nei dešimtmetį stovėjusių apleistų sinagogos sienų išdygo dviaukštis vaikų darželis, simbolizuojantis tarybinės gerovės suklestėjimą.
Ta pačia paradigma vadovaujantis vietoj dar caro laikais smarkiai apmažintų bei uždarytų, bet neliečiamų vienų iš garsiausių Europoje Šnipiškių žydų kapinių atsirado Kultūros ir sporto rūmai. Jiems pamatinę plytą atvyko pakloti net pats pirmasis LKP sekretorius Antanas Sniečkus. Tik žymiausiųjų žydų palaikai (Vilniaus Gaono, Ger Cedeko – grafo Valentino Potockio, žymių Bundo veikėjų ir kt.) perlaidoti į žydų kapines Sudervės gatvėje. Po karo visos sinagogos (išskyrus Vilniaus, Kauno, Plungės (dar kurį laiką veikė) paverstos mokyklų sporto salėmis, parduotuvėmis, dažniausiai sandėliais. Tiesa, pačias unikaliausias, ypač medines sinagogas, sudegino naciai. Ant Lietuvos miestelių namų neliko ir jidiš kalba užrašų bei iš gatvės pusės naudojamų durų, bylojusių apie buvusią žydų parduotuvėlę ar šiaip paslaugas teikusią įmonėlę. Visos žydų masinių žudynių vietos gavo vieną standartinį užrašą: „Šioje vietoje hitleriniai okupantai ir jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai nužudė N tarybinių piliečių“. Nors visi vietiniai gyventojai ir žinojo, kad tie tarybiniai piliečiai – tai visų pirma žydai, o buržuaziniai nacionalistai – paprasčiausi lietuviai žydšaudžiai. Tokiu būdu tarybinio lietuvio akis vis mažiau tegalėjo pamatyti prieš karą klestėjusios žydų kultūros ir istorinio atminimo ženklų. Žydų kultūra iš esmės buvo visiškai ištrinta iš Lietuvos kultūrinio peizažo. Ir ko nespėjo padaryti naciai, sovietai su kaupu realizavo.
1960 metais pasirodė S. Bistricko nedidelės apimties knygelė „Ir sušaudytieji prabyla“ apie „hitlerinių okupantų ir buržuazinių nacionalistų nusikaltimus Paneriuose“. 1962-aisiais išleistas dokumentų rinkinys „Kaltina nužudytieji“, įvardytas kaip „reportažas iš lietuvių karinių nusikaltėlių teismo procesų Vilniuje ir Kaune 1962 metais“. Gerokai po karo sučiuptų karo nusikaltėlių bylos buvo plačiai nušviestos sovietų spaudoje. Beje, šis procesas rezonavo su Eichmano procesu Izraelyje, kuris Lietuvoje nebuvo nutylėtas, apie jį rašė net tuo metų populiarusis „Mokslas ir gyvenimas“. 1963 metais pasirodė M. Rolnikaitės, buvusios Vilniaus geto, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinės, dienoraštis „Turiu papasakoti“. 1967-aisiais išleista S. Binkienės knyga „Ir be ginklo kariai“ – apie žmones, gelbėjusius žydus karo metais. 1969 metais – M. Eglinio ir D. Gelperno knyga „Kauno getas ir jo kovotojai“. Galiausiai 1965–1973 išėjo sukrečiantis dokumentų dvitomis „Masinės žudynės Lietuvoje“, kuriame įvardijama, kas buvo pagrindinės nacių aukos. Deja, visos minėtos knygos buvo aplipintos ideologizuojančiais įvadais, komentarais bei pateko į sovietinės istorinės literatūros bendrąjį srautą. Dėl to lietuvių kilmės skaitytojams jos buvo atgrasios ir nepopuliarios. Juolab kad ne tik nacių akivaizdžius kolaborantus, bet ir Laikinosios vyriausybės narius, LAF‘o atstovus bei vėliau veikusį antinacinį lietuvių pogrindį sovietinė propaganda be išlygų įvardydavo kaip nacių pakalikus, o nepriklausomos Lietuvos valstybė buvo vadinta ne tik buržuazine Lietuva, bet ir fašistinę diktatūrą kultivavusia šalimi, kurios tariami likučiai ir tapę neva uoliausiais nacių talkininkais, tariamai išdavusiais abstrakčiosios tarybinės liaudies interesus.
Tai, pridėjus Elizos Ožeško apysakos vertimą apie žydų chasidus XIX amžiuje „Mejeris Ezofovičius“, du Šalom Aleichemo apysakų rinkinius, beje, reprezentuojančius tarybinių tautų literatūrą, ir viskas. Visi „tarybiniai“ rašytiniai šaltiniai, per kuriuos nuvalius storą propagandinių dulkių sluoksnį, šį bei tą apie savo ilgamečius kaimynus žydus galėjo sužinoti eilinis sovietinės Lietuvos gyventojas. Be to, vienas istorinio atminimo šaltinis jau po dešimtmečio dingo. Po paskutinės žydų repatriacijos į Izraelį aštuntojo dešimtmečio pradžioje, žinomų repatrijavusių rašytojų, istorinių autobiografinių apybraižų autoriaus M. Eglino – Elino knygos, visame sovietinių šalių bloke jau išpopuliarėję įtaigūs Icchoko Mero kūriniai, poeto Giršo Ošerovičiaus poezijos rinkiniai slaptais valdžios potvarkiais buvo išimti iš visų Lietuvos bibliotekų bei knygynų ir tapo bibliografine retenybe.
Užtat pasipylė propogandinės brošiūros, nukreiptos prieš Izraelį bei asmenis, nusprendusius ten repatrijuoti. Iškilesni žydų kilmės asmenys buvo verčiami pasirašinėti tradicinius pareiškimus prieš neva sionistus karo kursytojus. Du meniniai filmai, aiškiai turintys aliuzijų į holokausto temą, Raimundo Vabalo 1962 metų „Žingsniai naktį“ (apie žydų kalinių pabėgimą iš IX forto prie Kauno) bei Almanto Grikevičiaus 1969-aisiais „Ave, vita!“ kalba apie antinacinį pasipriešinimą, neakcentuojant herojų žydiškos kilmės. Išliko vienintelis unikumas – žydų ansamblis „Fajerlech“, gebėjęs gastroliuoti po sovietines respublikas bei išleisti net dvi plokšteles. Ir nors lietuviai per savo šventes dar prisimindavo lietuvišką žinomos žydų dainos „Tum balalaika“ versiją, atminimas apie žydus pamažu trynėsi, apaugo sovietų sukurtais stereotipais apie Izraelį.
Tiesa, buvo plati dirva „reikštis“ – rašyti atsiminimus ar jais paremtas apybraižas ir žydų kilmės asmenims: buvusiems komunistų partijos, komjaunimo ar kitos priedanginės, sovietų žvalgybos šefuojamos organizacijos nariams, sovietinės šešioliktosios divizijos bei sovietinių partizanų karo veteranams, net prieškario negausioms raudonųjų pionierių grupelių buvusiems dalyviams. Apie buvusius bundininkus, sionistus, kitų partijų atstovus – nė žodelio. Antai populiarioje M. Rolnikaitės biografinėje apysakoje „Turiu papasakoti“ autorė užsimena apie Vilniaus gete įsikūrusį pogrindį, kurį neva sudarę komunistai ir komjaunuoliai. Nors visuotinai žinoma, kad susijungusiame pogrindyje veikė ir bundininkai, ir sionistai. Toks selektyvus ir vienpusiškas informacijos pateikimas apie žydų kilmės asmenis, dalyvavusius politinėje veikloje tik komunistinio judėjimo kontekste, vėliau tik sustiprino antisemitinį stereotipą, kad neva visi žydai komunistai. Juolab kad propagandos tikslams buvo sukurta aptaki definicija „revoliucinių kovų dalyvis“, į kurią pateko ne kokie užkietėję komunistai, o kairuoliškų pažiūrų žydų kilmės jaunuoliai. Užtekdavo apskrities miestelyje eiliniam batsiuviui iš draugiškumo pažįstamam organizatoriui dalyvauti gegužės pirmosios demonstracijoje – ir jau kovų dalyvis. Kaip žinoma, tokių revoliucinės kovos dalyvių pavardės mirgėte mirgėjo Lietuviškose tarybinėse enciklopedijose, tarp jų buvo daug žydų kilmės asmenų.
Pirmoji euforija ir pirmoji priešprieša
1988 metais susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui, kuris neva turėjo sovietinėje respublikoje palaikyti Michailo Gorbačiovo įsuktą perestrojką, sovietinio režimo šalininkai greitai pajuto, kur link suka šis judėjimas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimo link. Bet kokia kaina Sąjūdžio žmonėms buvo norima primesti nežaboto nacionalizmo etiketę. Būtent žydai savo atviru laišku buvo pirmoji Lietuvos tautinė bendrija, kuri pareiškė, kad Sąjūdžio veiklai jie visiškai pritaria. Šis laiškas, kurį pasirašė iškilūs žydų kilmės kultūros veikėjai, Lietuvos visuomenėje sukėlė labai teigiamą reakciją. Prie abipusių simpatijų dar prisidėjo Emanuelio Zingerio, tuo metu gana charizmatiško Vilniaus universiteto dėstytojo, 1988 m. birželio 10 d. (po savaitės, kai įsikūrė Sąjūdis) suorganizuota Lietuvos žydų meno paroda Kaune, vėliau perkelta į Vilnių. Būtent jis sugebėjo Lietuvos visuomenei įtaigiai pristatyti ypač turtingos Lietuvos žydų kultūros netekties mastą. Tad Lietuviai priėmė žydus kaip patikimus sąjungininkus kovoje už nepriklausomybę. Natūralu, kad atkuriamojo Lietuvos žydų kultūros draugijos suvažiavimo dalyvius 1989 m. kovo 5 d. sveikino pagrindiniai Sąjūdžio veikėjai. Atsiprašyta ir už lietuvius – nacių koloborantus.
Paskelbus nepriklausomybę buvo priimta krūva teigiamų sprendimų dėl žydų kultūros paveldo, holokausto aukų įamžinimo. Įsteigtas nacionalinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, pradėjo veikti Šalom Aleichemo žydų vidurinė mokykla, įsikūrė begalė žydiškų nevyriausybinių organizacijų. Aukščiausiojo rango Lietuvos vadovai atsiprašė žydų tautos už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais.
Deja, pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos politikai neišvengė šiurkščių klaidų. Buvo be atrankos reabilituoti visi asmenys, nuteisti sovietinio saugumo. Į šį sąrašą pateko nemažas būrys karo nusikaltėlių, kurie sovietinės teisėsaugos buvo nuteisti ne už dalyvavimą antsisovietinėje rezistencijoje, o būtent už dalyvavimą masinėsė žudynėse nacių okupacijos metais. Šis sprendimas vėliau buvo peržiūrėtas, bet per vėlai – pasaulio – žiniasklaidoje pasipylė pasipiktinimo banga, kuri Lietuvoje sukėlė neadekvačią reakciją. Užuot skubiausiai atsiprašius žydų bendruomenės, imta ieškoti Maskvos Kremliaus rankos. Panašiu laiku JAV pradėjo į Lietuvą deportuoti nacių nusikaltimais įtariamus lietuvių kilmės asmenis. Dauguma deportuotųjų buvo susikūrę gerą reputaciją emigracijoje, aktyvūs visuomenininkai, tad daliai Lietuvos visuomenės, o ypač išeivijai, tai buvo tikras psichologinis šokas. Ypač didelio rezonanso susilaukė Aleksandro Lileikio byla. Įtampą kėlė ir neigiamos publikacijos Vakarų spaudoje, ypač Efraimo Zurofo, Simono Vyzentalio centro filialo Izraelyje direktoriaus, be skrupulų griežti pareiškimai. Būtent panašiu laiku į Lietuvą iš JAV emigrantų tam tikrų sluoksnių buvo perkelta ydinga dviejų genocidų teorija, teigianti, kad neva lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse paskatinęs masinis žydų koloboravimas su sovietiniais okupantais 1940-aisiais, kad lietuviai spontaniškai ėmęsi keršto už neva žydų tėvynės išdavimą. Ši teorija, kaip ir Jono Mikelinsko publikacija pagrindiniame rašytojų žurnale „Metai“ (Jonas Mikelinskas. Teisė likti nesuprastam, arba mes ir jie, jie ir mes. Metai, Nr. 8-9, Vilnius, 1996), kuriame netiesiogiai visa kaltė dėl žydų holokausto galiausiai suverčiama jiems patiems, suklaidino nemažą dalį Lietuvos visuomenės, galutinai užtrindama tą geranorišką abipusę simpatiją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 1992 metų. Šiltų, be išlygų gerų santykių tarp žydų ir lietuvių era pasibaigė, beliko pasitikėti kantriu ir nuosekliu darbu.
Aukso amžius: švietėjų pastangos ir pasiekimai (1999–2005)
Būtent tuo laikotarpiu daugiausia padaryta švietimo apie holokaustą srityje, daugiausia išleista literatūros žydiška tematika, pradėtas naujai įprasminti kultūrinis Lietuvos žydų palikimas, jo indėlis į pasaulio kultūrą. Netgi paraginimai iš Vakarų valstybių, galima finansinė parama šiuo atveju neturėjo lemiamos įtakos. Iš tiesų galime drąsiai teigti, kad būtent 1999– 2005 metais Lietuva iš tiesų švietimo apie holokaustą srityje Rytų ir Vidurio Europoje buvo lyderė, daugiausia nuveikusi šioje srityje. Tą pripažino ir Task Force tarptautinio susitikimo dalyviai 2006 metais Vilniuje, tokį įspūdį susidarydavo ir buvusių sovietinių respublikų į tarptautinius seminarus atvykdavę dalyviai. Tai nebuvo vien dirbtinis įvaizdžio kūrimas – iš tiesų buvo daug padaryta. Labiausiai – nevyriausybinių organizacijų dėka. Ypač tuomet, kai jos sugebėdavo konstruktyviai bendradarbiauti su valdžios institucijomis bei tarpusavyje, sugebėdavo įtraukti į šią veiklą vis daugiau bendraminčių, ypač rasti sąjungininkų regionuose, patikimų partnerių užsienyje. Iki šio proveržio iniciatyvų būta ir prieš tai: Lietuvos žydų bendruomenės, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Vilniaus pedagoginio universiteto, užsienio institucijų ar privačių asmenų pavienių iniciatyvų. Sakysime, tokiu būdu knygynuose ar mokyklose atsirado viena kita memuarų knyga (1,2). 1999 m. geranoriškai tarpininkaujant Švietimo ir mokslo ministerijai, visas Lietuvos mokyklas pasiekė dvitomis „Knyga mokyklai apie Holokaustą“ (3,4), kurios leidybą inicijavo ir finansavo B‘nai Brit International ir JAV Holokausto memorialinis muziejus. Deja, knygos iš esmės liko mažai naudojamos, kadangi nepasirūpinta metodinių seminarų organizavimu mokytojams, knygos turinys buvo per silpnai adaptuotas prie Lietuvos realijų. Seminarus apie Lietuvos žydų prieškario gyvenimą, holokaustą ėmėsi organizuoti Vilniaus pedagoginis universitetas, Mokyklų tobulinimo centras. Tais pačiais metais iniciatyvų svorio centras visiškai perėjo į etninių lietuvių rankas, jų įsteigtas nevyriausybines organizacijas: Mokyklų tobulinimo centras, bendradarbiaudamas su Beth Shalomo holokausto švietimo centro vadovu Styvenu Smithu ėmėsi rengti metodinius seminarus mokytojams, kaip dėstyti holokausto temą mokyklose, keistis delegacijomis iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, iš Lietuvos į Britaniją. 2001 m. centras sukūrė 110 min. trukmės puikų keturių dalių mokomąjį filmą „Saulėlydis Lietuvoje“ (autoriai – Jonas Morkus ir Vaidotas Reivytis). Filme pateikiama informacija apie Lietuvos žydų kultūrą, lietuvių – žydų santykius, holokaustą. Be istorinių kadrų, dokumentų, daug gyvosios istorijos liudijimų, kurie labiausiai įtaigūs. Prie filmo kaip priedas buvo išleista metodinė knygelė (5).
Be to, filmo autoriai organizavo po Lietuvos regionus metodinių seminarų, kaip dirbti su jų sukurta medžiaga. Mat buvo pasimokyta iš praėjusių projektų klaidų.
2000 m. įkurta visuomeninė organizacija „Atminties namai“, kuri suvaidino ypač svarbų vaidmenį, išjudinant iš sąstingio regionų mokyklas, organizuodama net penkis respublikinius konkursus „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ (6), kurių pagrindinis tikslas – užrašyti dar likusius senų žmonių atsiminimus apie jų regionuose gyvenusius žydus, jų likimą, surinkti istorines nuotraukas bei nufotografuoti visus identifikuotus namus, kuriuose gyveno žydai. Patys geriausi darbai išspausdinti trijose knygose. Be to, atminties namų žmonės mokyklose, švietimo centruose, muziejuose steigė Atminties namų klubus, moksleivius kasmet kviesdavo apdovanojimams į Vilnių, organizavo ekskursijas į Osvencimą, Štuthofą, Kloogą (koncentracijos stovyklas, kuriose labiau kalėjo Lietuvos žydai), organizavo kitas pilietines akcijas bei inicijavo knygų leidybą. Šias iniciatyvas palaikė Švietimo ir mokslo ministerija. Švietimo kaitos fondas vaisingai bendradarbiavo su Kultūros ministerija ir keturis kartus organizavo respublikinius konkursus regionų muziejams. 2001 m. – „Holokausto istorija mūsų žemėje, 2002–2004 m. „Žydų bendruomenės istorija mūsų žemėje“. 2005 m. fondas sukūrė išsamią interneto svetainę – duomenų bazę apie vykdomus įvairių institucijų, mokyklų, pavienių mokytojų ar dėstytojų švietimo apie holokaustą, žydų kultūros paveldą projektus ir programas, sukūrė žemėlapį–gidą apie masinių žudynių vietas visose Lietuvos regionuose. Tai buvo vienintelis tokio pobūdžio projektas visoje Rytų ir Vidurio Europoje (7). Minėti konkursai buvo skirti regionų muziejams, jų bendradarbiavimui su švietimo įstaigomis. Tokiu būdu ši tema buvo išplėtota Anykščių, Joniškio, Kėdainių, Raseinių, Švenčionių, Šilutės, Kelmės, Ukmergės, Telšių, Plungės, Kaišiadorių rajonuose, Šiaulių, Kauno miestuose. Aktyviausiems muziejininkams fondas organizavo stažuotes į Buchenvaldo ir Osvencimo memorialinius muziejus. Minėtuose regionuose ši veikla ir toliau tebevystoma.
2002 m. rugsėjo 23-25 d. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau – Komisija) (8) tarptautinėje konferencijoje pristatė savo edukacinę programą. Komisijos užmojai jau ne vienus metus dirbusių švietimo apie holokaustą lyderių buvo priimta nevienareikšmiškai. Jiems kliuvo, kad Komisija yra valstybės įsteigta biudžetinė institucija, kurios paskirtis – organizuoti tyrimus, o ne užsiimti švietimu, be to, dalį papiktino Komisijos švietimo programos vadovės pranešimo mintis, kad ši veikla mokytojams yra ir „būdas daryti karjerą“, pernelyg buvo reklamuojama galimybė stažuotis užsienyje. Juos glumino, jog Komisija užsieniui siųsdavo žinią, kad Lietuvoje iki tol holokausto švietime nieko nepadaryta, kad jeigu ir būta iniciatyvų, joms neva trūkę profesionalumo. Ypač įžeisti pasijuto Lietuvos istorijos mokyklinių vadovėlių autoriai, gan plačiai ir be nutylėjimų nušvietę lietuvių kolaboravimą su naciais klausimą (9). Kėlė nerimą ir „naujokų“ ateities planai: pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Švietimo ir mokslo ministerija, Jad Vašemo muziejumi, skubotas Tolerancijos centrų steigimas švietimo institucijose (šiuo metu jų yra per 50). Šis epizodas veikiau iliustruoja ne negatyvių pavyzdžių paieškas, rodančias, kad humanistinių paskatų visuomenės grupės skęsta provinciškose vidiniuose nesutarimuose, o tai, kad vertybinė takoskyra iki šių dienų tarp šių grupių labai ryški: vieniems tai pragmatiškas tarptautinės politikos „politikos“ darymas, kitiems – moralinėmis nuostatomis paremta nesavanaudiška veikla, pilietinio bei dorinio ugdymo dalis. Deja, tas pasakytina ir apie visą Europą, tiek rytinę, tiek vakarinę.
Laikui bėgant nepasitikėjimas tarp institucijų atlėgo, o Švietimo kaitos fondas kartu su Komisija net suorganizavo platų konkursą Lietuvos mokykloms „Nuo pilietinės iniciatyvos – prie pilietinės visuomenės“. Panašiu laiku Komisijos, Švietimo kaitos fondo, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai parengė Nacionalinę švietimo apie holokaustą programą, kuri buvo patvirtinta Švietimo ministro ir įgijo oficialų respublikinį statusą. Nors mūsų kaimyninės šalys bei mūsų nepailstanti mokytoja Amerika tokių programų yra sukūrusios, bet jos neturi tokio valstybinio statuso, kokį turi Lietuvoje. Ar šią programą nepamiršta nuosekliai diegti švietimo sistemoje – čia jau kitas, gal ir nelabai taktiškas klausimas.
Kultūrinio paveldo įprasminimas
Žydiškasis Lietuvos kultūros paveldas kaip savas, deja, priimamas tik didmiesčiuose – Šiauliuose, ir Vilniuje, iš dalies Kaune. Išimtys – anksčiau išvardytų muziejų, mokyklų veikla regionuose, kuri dažniausiai laikosi vos ne ant kelių entuziastų pečių. Regionų lyderis – Kėdainių muziejus, gebėjęs inicijuoti dviejų Senamiestyje stovinčių sinagogų restauravimą, vieną iš jų pavertęs Daugiakultūriniu centru, kuris organizuoja renginius žydiška tematika, įvairiausius toleranciją skatinančius projektus, rengia metodinę medžiagą mokykloms apie Kėdainių krašto žydų praeitį. Tyrimų srityje daugiausia nuveikė Kaišiadorių muziejininkai, išleisdami jų istoriko Rolando Gustaičio monografiją Kaišiadorių regiono žydai“ (10). Jie rengia ir Žiežmarių medinės sinagogos išsaugojimo projektą. Beje, šio rajono Rumšiškių vaikų muzikos moksleiviai parengė meninę programą apie žuvusią Rumšiškių žydų bendruomenę bei išleido CD „Pamiršta Rumšiškių melodija“. Tai pirmoji kompaktinė plokštelė Lietuvoje, kur dainuojamos į lietuvių kalbą iš jidiš kalbos išverstos dainos. Tame pačiame rajone veikiantis Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejus dar sovietinės okupacijos metais buvo sukūręs visų Lietuvos regionų kaimo sodybų pavyzdžius, o nepriklausomybės metais atkūrė su visais tipiškais pastatais ir tradicinį mažą Lietuvos miestelį. Ilgą laiką demonstruojamas miestelis su atkeltomis medine bažnytėle, karčiama, kalve, parduotuvėmis, turgaus aikšte tarsi suponavo mintį, kad prieškario metų Lietuvoje gyventa tik lietuvių. Pagaliau nutarta jame perkelti ir tipišką išlikusią medinę žydų sinagogą. Šis klausimas buvo sėkmingai suderintas su Lietuvos žydų bendruomene. Beje, mėginama restauruoti Kalvarijų sinagogų kompleksą, Joniškio sinagogas. Bet kitos apleistos merdi, ypač tragiška medinių sinagogų būklė. Šiuo metu jos bent fotografuojamos, aprašomos Vilniaus dailės akademijos, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimo centro organizuojamų ekspedicijų metu pasitelkiant studentiją. Šia kryptimi dirba ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Kultūros paveldo departamentas.
Šiuo požiūriu optimistiškai nuteikia 2007 m. Lietuvoje pastatyti paminklai istorinėms asmenybėms. Kaune, prestižinėje Laisvės alėjoje, pastatytas paminklas legendiniam Lietuvos estrados kūrėjui, dainininkui Danieliui Dolskiui, Vilniuje – skulptūros žymiam žydų veikėjui Cemachui Šabadui (jis žinomas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje kaip populiaraus Kornelijaus Čiukovskio kūrinio vaikams „Daktaras Aiskauda“ prototipas) bei Vilniuje gimusiam prancūzų literatūros klasikui Romainui Gary. Visų trijų skulptūrų autorius – Romualdas Kvintas. Visos skulptūros miestiečių labai mėgstamos, jas lanko ir miesto svečiai.
Šios skulptūros nėra pavieniai reiškiniai, o atsiranda atidengtų paminklinių lentų E. Levinui, T. Hercliui, R. Chvolesui, M. Kulbakui, M. Vainraichui, R. Gary, H. Perelšteinui, J. Brodskui, F. Dostojevskiui, J. Bulhakui, L. Karsavinui ir daugeliui kitų, tam tikrame kontekste, kuris siunčia žinią apie daugiakultūrį Lietuvos miestų paveldą. Beje, nemažą dalį šių įamžinimo ženklų inicijavo Lietuvos – Izraelio bendrijos pirmininkas Pranas Morkus.
Panašiu laiku jaunas režisierius Andrius Juozėnas pastatė meninį filmą pagal garsaus Izraelio dramaturgo J. Sobolio pjesę „Getas“. Tai geriausias metų filmas Lietuvoje, pelnęs tarptautinį pripažinimą, rekomenduotas ir kaip mokymo priemonė mokyklose. Šiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Vilnius – Ermitažas – Gugenheimas galerijos projektą, kurio vienas iš svarbesnių komponentų – Litvakų (žydų, kilusių iš istorinės Lietuvos) galerija. Tai, kad tokia galerija atsirado pačiame ambicingiausiame Lietuvos kultūriniame projekte, rodo pozityvius pokyčius ne tik atskiruose Lietuvos visuomenės sluoksniuose, bet ir valstybės tarnautojų bei politikų galvose (11).
Dėmesingas žydų kultūros paveldui ir Istorijos institutas, Vilniaus dailės akademija, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei Jidiš institutas prie Vilniaus universiteto. Jame dirbanti žinoma folkloro specialistė ir dainų atlikėja Marija Krupoves savo koncertais – susitikimais patraukė ne vieną jauną žmogų domėtis Lietuvos žydų paveldu. Ypač tapo vaisingas jos bendradarbiavimas su Vilniaus bernardinų vienuoliais. Kalbant apie knygų leidybą žydiška tema, galime pastebėti, kad daugėja originalių, ne verstinių tekstų. Vien apie garsius iš Lietuvos kilusius žydus per dvejus metus pasirodė net trys knygos. Dvi apie Izraelį.
Aktyviausiai šioje temoje reiškiasi leidyklos „Baltos lankos“, „Tyto Alba“ „Versus Aureus“, R. Paknio leidykla.
Taigi, Lietuvos žydų skausminga istorija, kultūra nors ir ne XXI amžiaus tempais, bet visgi integruojama kaip sava. Kiek Lietuva jau prarado dėl tokių lėtų tempų – tebūnie tai antras, nelabai taktiškas klausimas.
_________________________________________________
1. Šuras, Grigorijus. Užrašai. Vilniaus geto kronika 1941–1944. Vilnius: ERA, 1997.
2. Kacas, Natanas, Išmokyk mus skaičiuoti mūsų dienas. Pasakojimas apie pasiaukojimą, išlikimą ir sėkmę. Kaunas: Judex leidykla, 2001.
3. Knyga mokyklai apie Holokaustą. Pirma dalis. Kaip mokyti holokausto istorijos. R. Paknio leidykla: Vilnius, 1999.
4. Knyga mokyklai apie Holokaustą. Antra dalis. žydų istorijos apžvalga. Lietuvos žydai. Holokausto dokumentai. R. Paknio leidykla: Vilnius, 1999.
5. Morkus, Jonas. Saulėlydis Lietuvoje. Garnelis: Vilnius,2001.
6. Žr. www.atmnamai.lt
7. Internetinė svetainė dar iš dalies veikia adresu: www.shoah.smm.lt
8. Žr. www.komisija.lt
9. Jokimaitis,R., Kasperavičius,A., Manelis,E., Stukienė,B. Pasaulio ir Lietuvos istorija. VIII kl. Kronta: Vilnius, 1999.
10. Gustaitis, Rolandas. Kaišiadorių regiono žydai. Kaišiadorių muziejus: Kaišiadorys, 2006.
11. Žr. www.mekas.lt
Vytautas Toleikis