Sergejaus Kanovičiaus padėkos kalba įteikiant jam Leonido Donskio premiją už nuoseklų darbą, puoselėjant žydų paveldą ir saugant istorinę atmintį.
Miela Jolanta, Jūsų ekscelencijos, miela Danute Selčinskaja, gerbiama Sugicharos fondo valdyba, brangūs bičiuliai ir kolegos, ši akimirka man yra labai asmeniška. Pastarąjį kartą šioje salėje buvau, kai išlydėjome Leonidą. Asmeniška dar ir todėl, kad vietoj įprasto Leonido ištarto „Sveikas, Seržai“ aš apkabinu jį, priimdamas jo vardo premiją.
Pakartosiu tai, ką visi mes, pažinoję Leonidą asmeniškai ar pažinoję jį per jo išmintį, kartojame kiekvieną kartą jį prisiminę – kaip tavęs trūksta, Leo, kaip trūksta tavo žodžio, tavo tiesos ir tavo gebėjimo kalbėtis apie nepatogiausius mums dalykus.
Leonidas Donskis buvo vienas iš tų žmonių, kurie mums priminė, kad idėjos nėra vien teorijos. Idėjos yra moraliniai pasirinkimai. O jų vieša išraiška dar yra ir moralinė drąsa. Jis mokė, kad demokratija nėra tik institucijos ar procedūros. Demokratija yra jautrumas kitam žmogui. Gebėjimas girdėti balsus, kurių dažnai nebenorima girdėti. Gebėjimas prisiminti tai, ką kartais patogiau būtų pamiršti. Gebėjimas apginti istorinę tiesą.