Migracijos departamento duomenimis, iš Lietuvos kilę žydai aktyviai naudojasi galimybe atkurti šalies pilietybę po 2016 m. liepą įsigaliojusių pataisų, leidžiančių jiems tai padaryti lengviau. Po to, kai pernai buvo pakeistas Pilietybės įstatymas, labai auga litvakams atkurtos pilietybės skaičiai. Seimas prieš metus priėmė Pilietybės įstatymo pataisas, jas pasirašė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prie pataisų inicijavimo ir įgyvendinimo ženkliai prisidėjo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky. Šios pataisos užtikrina tarpukariu iš Lietuvos išvykusių žydų bei jų palikuonių teisę atkurti Lietuvos pilietybę.

Daug litvakų žuvo per Holokaustą, kiti šiuo metu yra pasklidę visame pasaulyje. Daugelis jų identifikuoja save su Lietuva, bet yra netekę Lietuvos pilietybės. Iš tikrųjų šis klausimas yra ne vien moralinis, bet ir teisinis. Kalbame apie žydus, kurie išgyveno karą, Holokaustą. Jie buvo deportuoti, izoliuoti bei žudomi ne kaip Lietuvos piliečiai, o kaip žydai. Į Sibirą žmonės buvo tremiami dėl to, kad jie turėjo nuosavybės, ar buvo advokatai, gaisrininkai ir savanoriai. Todėl iškyla teisėtas klausimas, koks yra jų pilietybės netekimo momentas? 

LŽB pirmininkė F. Kuklianky sako, kad „Lietuvos Pilietybės įstatymo doktrina yra neaiški iki šios dienos. Valstybės vadovai ir politikai pilietybę sieja su restitucija. Plinta nepagrįsta nuomonė, jog suteikus pilietybę, ar palengvinus suteikimą, kai taikoma atvirkštinė diskriminacija: sudarant palankesnes sąlygas žydams atkurti teisę į pilietybę, pasipils ir kitų valstybių piliečių prašymai dėl pilietybės teisių atkūrimo. Dažnai ignoruojamas faktas, kad Lenkijos piliečiai, atvykėliai iš Lenkijos niekados nebuvo Lietuvos piliečiais, nes jie gyveno teritorijoje, kuri tuo metu priklausė Lenkijai, okupavusiai Lietuvą. O vokiečių krašto vokiečiai niekada nebuvo Lietuvos piliečiai, nes jie gyveno Vokietijos okupuotose teritorijose.

Kalbėdami apie restituciją, mes paliečiam labai nedidelę dalį Lietuvos žydų, išgyvenusių po karo, kurie buvo ištremti iš Lietuvos per prievartą ir neteko visų teisių Lietuvoje, prasidėjus okupacijai. Jeigu vadovaujamės teisine logika, tai pilietybė iš jų atimta okupacinio režimo metu ir niekada negrąžinta arba grąžinta tuo metu, kai baigėsi terminai atkurti nuosavybės teises. Lygiai tas pats aktualu ir žydams, išvykusiems po 90-tųjų metų, jie neįtraukti į naujai Seimui pateikto pilietybės įstatymo projektą. Ar jie priešiški Lietuvos valstybei, nes gyvena Izraelyje, kuris nėra ES ir NATO sudėtyje – nejaugi Izraelis traktuojamas kaip Lietuvai priešiška valstybė?

Dar kartą noriu paklausti, kada žydams vietinės ar okupacinės valdžios įstatymais ir potvarkiais buvo atimtos kurios nors teisės, nuosavybė, ir kada jie prarado Lietuvos pilietybę? O jeigu neprarado, nes tie okupaciniai režimai  buvo neteisėti ir jų eigoje vykdyti veiksmai – taip pat, tuomet kada tiems žmonėms turi būti išduodami Lietuvos pilietybę liudijantys dokumentai ir grąžinta neteisėtai nusavinta nuosavybė? Lietuvos Respublikos pilietybėsįstatymas šių klausimų neatsako.

Peržvelgę pirmos nepriklausomos Lietuvos istoriją ir jos liūdną dalią, pasigendame teisinio okupacinės Sovietų valdžios, Laikinosios vyriausybės, nacistinės Vokietijos, antrosios Sovietų okupacijos ir galų gale dabartinės nepriklausomos Lietuvos įvertinimo. Taip ir neaišku, kas ir kada atėmė iš žydų pilietybę, nuosavybę ir kitas pilietines teises ir ar jos yra atkurtos. Neneigiu, jog yra nemažai studijų šiuo klausimu, bet kaip jos lemia šiuo metu priimamus teisinius sprendimus arba tuos, kurie bus priimti ateityje? Noriu priminti, jog kalbame ne apie kare žuvusiuosius, o Lietuvos valstybės teritorijoje persekiotus ir žudytus Lietuvos piliečius žydus.

Valstybė iki šio laiko negali išspręsti klausimų, susijusių su žydų istorija ir kultūra bei teisine padėtimi. Gal reikėtų spręsti nuosekliai, vieną problemą po kitos: švietimo, žydų istorijos, pažeistų teisų atkūrimo klausimus. Šiais reikalais turi užsiimti ne nevyriausybinės organizacijos, kaip Lietuvos žydų bendruomenė, o Valstybė. Minimi klausimai jau seniausiai išspręsti visoje Vakarų Europoje. Tik buvusioje Sovietų sąjungoje jie nesprendžiami. Nepamirštame, kad Lietuva yra pirmaujanti tarp visų buvusių sovietinių respublikų – buvo išspręstas bent žydų visuomeninės nuosavybės restitucijos klausimas, bet žmogaus pilietinių, politinių bei socialinių teisių antraeilis traktavimas veikiau mena TSRS tradicijas.

Tenka  išgirsti atsakymus, kad Rusija taip pat neatsiskaitė su Lietuva, bet toks požiūris ir visuomenės orientavimas vargu ar gali lemti tolimesnį progresą ne tik restitucijos, bet ir ekonominiais, visuomeniniais ir kitais klausimais.