TREČIOJI dalis
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. IIi dalis. Pradžia 2017 01- 05.
Kaip rodo išlikę pakankamai gausūs archyviniai šaltiniai, memuaristika ir istoriografija provokiška[1] (tiksliau tariant – pronacinė, nes kitokios Vokietijos, kaip tarptautinėje arenoje veikiančios realios geopolitinės galios, tuomet nebuvo iš principo) išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos/aneksijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo koncepcija bei strategija, daugiausia Lietuvos pasiuntinio Berlyne pulkininko Kazio Škirpos, jau keletą metų palaikiusio gerus, netgi bičiuliškus santykius su aukštais nacių partijos veikėjais, įniciatyva[2], iš esmės pradėjo formuotis jau pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis – t. y. dar 1940-ųjų birželio pabaigoje. Netrukus po Lietuvos aneksijos procesas įgijo pagreitį. Lietuvoje įsibėgėjant stalininėms represijoms peraugančioms į valstybinį terorą, radikalioms socialinėms-politinėms reformoms. Stichiškai antisovietinis organizuotas pogrindis Lietuvoje pradėjo formuotis dar 1940-ųjų spalio pradžioje Kaune. Tačiau šios strategijos pagrindinis kūrėjas ir svarbiausias ideologas vis dėlto buvo buvęs ilgametis Lietuvos karo attaché, vėliau – pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa[3]. Būtent jo iniciatyva bei pastangomis 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įsteigtas Lietuvių aktyvistų frontas. Lietuvoje LAF’o štabai įsikūrė Kaune ir Vilniuje. Be paties pulk. K. Škirpos svarbiais LAF’o veikėjais Berlyne ir Lietuvoje tapo E. Galvanauskas, Klemensas Brunius, Antanas Maceina ir Karolis Žalkauskas, Leonas Prapuolenis, Vytautas Bulvičius, Juozas Kilius, Adolfas Damušis, Jonas Pajaujis, K. Antanavičius, J. Vėbra ir kiti[4].
Bendradarbiaujant bei konsultuojantis su vokiečių/nacių politinės ir karinės valdžios pareigūnais bei diplomatais – feldmaršalais Wilhelmu Keiteliu ir Walteriu von Brauchitshu, Abvero viršininku admirolu Wilhelmu Canariu ir Abvero pareigūnu atsakingu už ryšius su Pabaltijo antisovietinėmis organizacijomis pulk. ltn. Hermanu Graebė – pradėta rengti išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos ir aneksijos programa. Išdirbta pakankamai detali lietuvių partizaninės kovos, sukilimo prieš sovietus karinė metodika, taktika ir politinė strategija[5].
Šios taktikos ir strategijos esmė gana paprasta – pasinaudojant kilusiu SSRS–Vokietijos karu, Vehrmachto įsiveržimu į Lietuvą bei sekant Trečiojo Reicho geopolitiniu farvateriu organizuoti Lietuvoje masinį antisovietinį sukilimą, paskelbti Laikinosios vyriausybės sudarymą bei Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. LAF’o veiklos metodikos, taktikos ir ideologinių orientyrų plačiau analizuoti neverta, nes jie jau pakankamai išsamiai atskleisti dr. Valentino Brandišausko ir kitų istorikų[6] paskelbtuose ar nagrinėtuose LAF’o dokumentuose: atsišaukimuose, spaudoje, korespondencijoje. Pažymėsiu tik tiek, jog artėjant lemtingam nacių–sovietų susidūrimo momentui, 1941-ųjų pavasarį LAF’as pastebimai suintensyvino savo antisovietinę, kartu dažnai ir antižydišką/antisemitinę propagandą su grąsinimais žydams susidorojimu[7], priėmė politinį sprendimą dėl būsimų Tautinio darbo apsaugos batalijonų organizavimo Lietuvoje, o balandžio 22 d. sudarė Laikinąją Vyriausybę, kurios nominaliu vadovu tapo jau minėtas plk. K. Škirpa.
Į 1941-ųjų vasaros įvykius žvelgiant retrospektyviai istoriškai ir plačiau nesileidžiant į Birželio 23-osios sukilimo bei Laikinosios Vyriausybės veiklos analizės detales, skaičius, retoriką bei kitą reikšmingą istorinę archeologiją galima konstatuoti, kad politiškai sukilimas, Laikinoji Vyriausybė, o kartu ir visa provokiška Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategija tuomet patyrė fatališką istorinę nesėkmę. Iš esmės vieninteliu sukilimo laimėjimu liko Birželio 23-osios rytą per Lietuvos radiofoną, su nacių propagandai ir retorikai būdingu patosu, LAF’o įgalioto veikėjo Leono Prapuolenio perskaityta abejotinos politinės vertės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija[8] ir dar labiau politiškai, etiškai ir estetiškai atstumiantis Atsišaukimas į Lietuvių tautą[9] entuziastingai raginęs tautiečius imtis ginklo prieš bėgančią Raudonąją armiją, visokeriopai remti Vehrmanchto žygį ir deklaruojantis „draugiškiausius Lietuvos ryšius su didžiąja Vokietija ir jos vadu Adolfu Hitleriu”. Jokios realios politinės valdžios ar tarptautinio autoriteto nei sukilėliai nei Laikinoji Vyriausybė[10] per beveik 7 savo veiklos savaites neįgijo ir įgyti negalėjo. Štai JAV Valstybės departamentas vos tik sužinojęs apie 1941 m. birželio 22 d. Trečiojo Reicho pradėtą totalinį karą prieš Sovietų Sąjungą ir įsiveržimą į sovietų aneksuotų Baltijos valstybių teritoriją iškart nedvejodamas ir realistiškai konstatavo, jog ši invazija Baltijos tautoms laisvės neatneš ir valstybingumo nesugrąžins[11]. Tačiau dėl savo politinio trumparegiškumo nacių politikos parankiniais Lietuvoje iš esmės tapo. Nors nei karinė okupacinė vietos valdžia Kaune nei juo labiau civilinė politinė nacių vyriausybė Berlyne jokių oficialių, formalių ryšių su Lietuvos Laikinąja Vyriausybe nepalaikė (iš Berlyno į Kauną neleista atvykti net nominaliąjam Laikinosios Vyriausybės vadovui plk. K. Škirpai, todėl jį buvo priverstas pavaduoti filologijos profesorius Juozas Ambrazevičius), tačiau savo politikos realizavimui Lietuvoje mielai naudojosi tiek Laikinosios Vyriausybės politine trumparegyste, moraliniu-etiniu konformizmu ir kurtumu, tiek jos autoritetu politiškai sutrikusios lietuvių visuomenės akyse bei jos valia atkurtomis ir nominaliai vadovaujamomis quzivalstybinėmis struktūromis: nuo karo komendantūrų, policijos, Tautinio darbo apsaugos batalijono, Tautinio auklėjimo valdybos, etc – iki apskričių ir seniūnijų administracijų.
[1] Arūnas Bubnys, Provokiška Lietuvos valstybės atkūrimo vizija (1940–1944), in: Lietuvos diplomatija XX amžiuje, Vilnius: Vaga, 1999, p. 133.
[2] Kazys Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti. Dokumentinė apžvalga, Vašingtonas: Printed by Franciscan Fathers Press, 1973, p. 19–20.
[3] Tą faktą pats K. Škirpa daugkart pakvirtina savo knygoje Sukilimas…
[4] Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06 – 1941 09), Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p.36–38.
[5] Kazys Škirpa, Op. cit., p. 111–113.
[6] 1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys, [Sudarytojas dr. Valentinas Brandišauskas], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras 2000, ; Lietuvos žydų žudynių byla. Dokumentų ir straipsnių rinkinys (Sudarytojas prof. Alfonsas. Eidintas), Vilnius: Vaga, 2001,; Liudas Truska, Lietuvių ir žydų santykių krizė, Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje, Vilnius, 2004.
[7] Kęstutis Kasparas, Kai kurie slapto ir viešo pasipriešinimo bruožai 1940–1942 m. dokumentuose. Priedas Nr. 5., in Liasvės kovų archyvas, kn. 11, , Kaunas 1994, p.184–185.; Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06 – 1941 09), Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 44–46, 151–152.
[8] „Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaravimas. Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. Pasirašė: Min Pirm Škirpa, Raštikis, Skipytis, Matulionis, Pajaujis, Damušis, Statkus, Vitkus, Landsbergis, Vainauskas.”
[9] „Atsišaukimas į lietuvių tautą. Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą, rodę savo drąsą prieš beginkles moteris ir vaikus, kurie dar ir dabar dūsta nuo troškulio užkaltuose vagonuose, šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga. Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda. Vokiečių tauta su savo šauniąja kariuomene išgelbėjo Europos kultūrą ir civilizaciją. Ketvirtį šimtmečio siautėjęs negirdėto žiaurumo raudonasis teroras sudužo į vokiečių kariuomenės ir tautos narsumą ir ryžtingumą.
Broliai lietuviai, imkitės ginklo ir padėkite vokiečių kariuomenei krašto vadavimo darbe. Neatsiliepkite į bolševikų mobilizacinius šaukimus, slėpkite nuo jų maistą, pašarą, gyvulius, neleiskite padeginėti ir naikinti turto. Saugokite įmones ir darbo įrankius. Kenkite raudoniesiems okupantams kaip ir kuo galėdami. Su pasitikėjimu ir dėkingumo džiaugsmu sutikite žygiuojančią vokiečių kariuomenę ir teikite jai visokeriopą paramą. Tegyvuoja draugiškiausi ryšiai su didžiąja Vokietija ir jos vadu Adolfu Hitleriu. Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva. Viskas Lietuvai.Pasirašė: Lietuvių aktyvistų fronto štabo viršininko įgaliotas Leonas Prapuolenis“.
[10] Toliau tekste gali būti naudojama ir santrumpa: LV
[11] Richard A. Schnorf, The Baltic States in US – Soviet relations, 1939–1942, in Lituanus. Lithuanian Quaterly Journal of Arts and Sciences [Ed. Tomas Remeikis], Vol 12, No. 1, Spring 1966.