lzb.lt Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja 

Socialiniuose tinkluose nerimstant diskusijoms, valia ar nevalia ne žydų miestų aikštėse degti chanukijos žvakes ar lempeles, sakyti ar nesakyti brochos (palaiminimo), kiek dar likę kažko žydiško „chrismukos“ šventėse, dalijantis paveikslėliais, su stačiomis ir apverstomis eglėmis, primenančiomis menoras, galima vėl grįžti prie istorijos apie graikų ir žydų priešpriešą ir pergales. Bet labiausiai, kas šiandien galėtų būti aktualu, turint omenyje įvairias bet kokios religinės ar etninės mažumos interakcijos su dominuojančiomis kultūromis galimybes, tai istorija „Po Chanukos“. Ironiška tai, kad, kaip pastebi tyrinėtojas Erichas Gruenas, po to, kai Hasmonėjai, iškovojus Judėjos valstybinę nepriklausomybę, įsteigė karališką dinastiją, Tora dabar jau žydų karalystėje buvo įvesta kaip pagrindinis Įstatymas (kaip Konstitucija), krašto helenizacija tik išaugo, ir augo per visą karalystės laikotarpį. Taip pat ir Martinas Hengelis laikėsi minties kad net ir Judėjos judaizmas per tą laiką buvo gerokai helenizuotas, nors jis ir bandė kalbėti apie „konfliktą tarp Palestinos Judaizmo ir Helenistinio amžiaus dvasios“, ir buvo priverstas paaiškinti, kad Makabiejų epochos krizė vis dėlto vedė prie reakcijos Judėjoje, kuri sustabdė sinkretizmą, nukreipė intelektualinę veiklą į Toros studijas ir užkirto kelią bet kokiam kulto ir įstatymų kriticizmui. Kaip pastebi daugelis autorių, helenizmo įtaka Judėjoje buvo akivaizdi, tačiau literatūra, rašyta Izraelio žemėje, skyrėsi nuo Diasporoje rašytos literatūros. Helenistinė kultūra čia nebuvo nei visiškai absorbuota, nei atmesta. (Kaip analogija galėtų būti šiuolaikinis modernus ir progresyvus Izraelis, talpinantis ir visišką šiuolaikinį sekuliarizmą, niekuo iš principo nesiskiriantį nuo vakarietiško, ir kraštutinai segregacines religines bendruomenes).Istorikas Louis H. Feldmanas nurodo įvairius artefaktus, archeologų atrastus helenistiniu laikotarpiu Izraelio žemėje. Tarp jų – sinagogose, privačiuose namuose ir kitur randamos įvairios graikiškų dievybių ar figūrų reprezentacijos. Feldmanas teigia, kad, sprendžiant iš rabbano Gamalielio (I m.e.a.) pavyzdžio (vienoje Avoda zara traktato mišnoje), rabiai nesibaimino pagonių deivių, nei kad jos galėtų kažkaip patraukti žydus į pagoniškus kultus. Tame pavyzdyje rabbanas Gamalielis paaiškino, kad pirtis, į kurią jis eina, nėra Afroditės ornamentas, bet priešingai. Afroditė tėra tik pirties ornamentas, papuošimas. Šis paaiškinimas leidžia suprasti rabbano Gamalielio, kaip ir kitų šio laikotarpio Judėjos išminčių, požiūrį – graikiškų dievybių ar kitų elementų naudojimas buityje yra šių dievybių pažeminimas, „komodifikacija“, kaip šiandien pasakytume, suprekinimas, o jokiu būdu ne jų garbinimas. Kaip nurodo Feldmanas, taip pat ir III a. rabis Johananas neprieštaravo mozaikoms su Afroditės atvaizdu. Rabiai net neprieštaravo, kad žydai gamintų ir prekiautų stabais. (žr. Avoda zara 19b, 52a). „Užsidirbk pragyvenimui, gamindamas stabus, ir nepriklausyk nuo labdaros“, pasakyta kitame Talmudo traktate (Bava Batra 110a). Čia galima prisiminti, priešingai, mišnos traktato Pirkei Avot draudimą, liečiantį uždarbiavimą iš Toros: „Tora ne lopeta, kad ja duoną pelnytumeisi“. Tie patys rabiai buvo gana griežti ir kai ėjo kalba apie socialinę ir religinę segregaciją tarp žydų ir nežydų, ypač kalbant apie vyną ir maistą, gamintą ar net paliestą nežydų. Iš principo, atsižvelgiant į visus faktus, reikia kalbėti apie diferenciaciją tarp skirtingų helenistinės kultūros aspektų ir apie įvairius santykių su ne žydų kultūra modelius, kuriuos galima išskirti, analizuojant helenizmo ir žydiškumo santykius Antikos laikais.

Vienas iš žymesnių šių laikų tyrinėtojų, kuris bando išsiaiškinti Antikos laikų žydų religinės tikrovės ir helenistinės kultūros sąsajų klausimus, yra John J. Collins. Jis teigia, kad judaizmo ir helenizmo susidūrimas vyko dviejose arenose. Izraelio žemėje, kur daugiausia buvo kalbama semitinėmis kalbomis, ir diasporoje. Bene didžiausia ir reikšmingiausia diaspora buvo Egipte, Aleksandrijoje, įkurtoje Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Egiptą. Jo užkariauta Judėja buvo prijungta prie Ptolemėjų dinastijos valdomo Egipto kaip viena iš provincijų, ir iki pat 200 metų pr.m.e. jam priklausė. Gausi žydų diaspora Aleksandrijoje gana greitai sėkmingai sugraikėjo, bandydami tik išlaikyti skirtumą tarp žydiškumo kaip religinės tapatybės, ir graikiškos kultūros, kurią buvo gerai įsisavinę. Gausi literatūra rodo čia buvus didelį norą perimti graikų kultūrą, išlaikant judėjišką tapatybę. Čia buvo išverstos Biblijos knygos į graikų kalbą (Septuaginta). Kitos knygos, kurios buvo priimtos į krikščioniškus biblinius kanonus, buvo net ir parašytos graikiškai (pavyzdžiui, Išminties knyga, Makabiejų I ir II knygos). Graikiškai rašytose knygose akivaizdi graikiškos kultūros įtaka, graikiška dorybės kaip tobulybės (arete) idėja, kurios išsiaiškinimui Aristotelis buvo skyręs visą veikalą (Nikomacho etika), Išminties šlovinimas ir išminčių iškėlimas. I m.e.a. Aleksandrijoje gyvenęs žydų filosofas Filonas Aleksandrietis rašo gausybę veikalų, filosofiškai analizuojančių Toros knygas, tokiu būdu pradėjęs formuluoti graikiškų sąvokų instrumentus Biblijos aiškinimui, kurie vėliau bus naudingi besiformuojančiai Krikščionybei, kuri ir formavosi pirmiausia helenistinėje aplinkoje, diasporų sinagogose skelbiant krikščionišką žinią, galiausiai, visus Naujojo Testamento tekstus rašant graikiškai. (Krikščionybę galima būtų laikyti helenistinio judaizmo, kuris ėmė formuotis Ptolemėjų laikais įpėdine.)

Tačiau nepaisant viso graikiškumo, siekis išsaugoti žydišką tapatybę ar bent savimonę, buvo nuolatinės trinties tarp žydų ir nežydų faktorius. Romos imperijos laikais santykiai pasidarė dramatiški. I m.e. amžiuje trintis Aleksandrijoje peraugdavo į smurtingus santykius. 38 m (prie Kaligulos) įvyko pogromas. 66 m. riaušės. 115-118 m. įvyko žydų sukilimas, kurio pasėkoje žydai buvo išvaryti iš Aleksandrijos. Didžia dalimi tai buvo susiję su negatyvia propaganda prieš žydus, kuri aukščiausią tašką pasiekė I a. viduryje pagonių autoriaus Apiono veikale, kuriam parašė atsakymą žydų istorikas, rašęs graikškai, Juozapas Flavijus (Contra Apionem).

Diasporos žydai nesijautė svetimi helenistinei kultūrai, bet priešingai, jautėsi jos paveldėtojais, įvairiuose tekstuose primindami, kad esminis skirtumas – monoteizmo idėja, bet ši idėja yra artima graikškam elitui, filosofams, todėl žydai neturėtų jaustis žemesnės kultūros už graikus, nes prisilaiko įsitikinimų, kurie artimi filosofiniam graikų elitui, o ne masėms. O graikų kalba jiems tiesiog buvo gimtoji. Helenistinis judaizmas buvo tiesiog judaizmo forma graikiškai kabančioje kultūrinėje aplinkoje.

Svarbus kitas tyrinėjimų laukas – bandymas išskirti skirtingus santykio su nežydiška kultūra modelius. Johnas Barclay (Jews in the Mediterranean Diaspora from Alexander to Trajan) išskyrė tokius tris modelius: asimiliaciją, akultūraciją ir akomodaciją.

Asimiliacija – tai integruotumo į kitą socialinę aplinką laipsnis, t.y., iki kiek diasporos žydai integravęsi į tos šalies socialinę aplinką, ar kokiu laipsniu atitolę nuo jos?

Akultūracija liečia tokius dalykus kaip kalba, vertybės ir intelektualinės tradicijos: kiek įsisavinta šalies kalba, kam ji naudojama, kiek, iki kokio laipsnio yra perimtos svetimos vertybės (paverčiant jas „savomis“), kaip yra naudojamos intelektualinės tradicijos: jos įsisavinamos tokiu būdu, kad prarandamas ryšys su nuosavomis tradicijomis, jei taip, tai kokiu būdu ir kokiu laipsniu?

Akomodacija – tai „akultūracijos naudojimas“. Kiekvienu atveju galima klausti, ar kitos kultūros elementai (pvz., helenistinės, krikščioniškos, islamiškos) yra tik naudojami saviems kultūriniams ir religiniams reikalams, išlaikant poliarizaciją, vertybinius, idėjinius skirtumus, ar iki kažkokio laipsnio kultūrinės tradicijos yra susiliejusios?

Kalbant plačiau – visa žydų literatūra graikų kalba demonstruoja didesnę ar mažesnę akultūraciją. (Kaip ir šiuolaikinės literatūros įvairiomis pasaulio kalbomis). Tačiau ne kiekvieną kartą, kai naudojama kita kalba, tai reiškia besąlygišką tos kultūros priėmimą. Kartais kita kalba, kaip kadaise graikų kalba, gali būti naudojama ironijai, subversijai, ar tiesiog nuosavų tradicijų eksplikacijai, t.y. saviems tikslams, savoms tradicijoms. Tas, pavyzdžiui, atsitiko su aramėjų kalba, kuria Talmudo laikais liaudžiai, nemokėjusiai hebrajų k., buvo eksplikuojama Tora.

Tačiau lieka ir kita pusė: atviras klausimas, ar, pavyzdžiui, Filonas Aleksandrietis, kuriam graikiška kultūra buvo savaime suprantama ir sava, o tuo pačiu ją naudojo ir akomodacijai, neišvertė judaizmo į graikų kalbą tokiu būdu, kad jis šiame vertime tiesiog neatpažįstamai pasikeitė? Collinsas siūlo „kultūrinių derybininkų“ sąvoką, kuri reiškia bandymą ieškoti galimybių sugyventi graikiškumui ir žydiškumui besąlygiškai neatmetant graikiškos kultūros pasiekimų iš vienos pusės, bet ir neišsižadant žydiškumo ir Toros idealų iš kitos. „Derybos“ įtraukė nuolatinį savęs performavimą… Graikiška kultūra buvo ir galios faktorius, kokį turi bet kokia hegemonija. Galima įsivaizduoti, turint omenyje ir dabartinius laikus, kai sekuliarios modernios kultūrinės normos, visuotinai priimtos kaip savaime suprantamos, yra tokioje hegemonistinėje  padėtyje, kai visuotinai priimta, pavyzdžiui, Chanukos ar kalėdiniu laikotarpiu aikštėse statyti menoras, visur puošti eglutes, dovanoti dovanas ir švęsti, o religinės prasmės dažnai net neprisimenamos. Tačiau galimas ir toks santykis, kaip aiškina Collins, kad kai kurių graikiškų dskurso formų naudojimas galėjo prileisti „užslėptą transkriptą“, t.y. tokią žydų tradicijų ir kultūrinių formų „perrašą graikiškomis formomis“, kad ji atliko „dominuojančios kultūros subversiją, ar net šaipymąsi iš jos“… (Kaip šiuolaikinį tokios subversijos, – ir net ypač subtilios ir gilios, – pavyzdį matau Emmanuelio Levino filosofiją). Helenistinės kultūros hegemonijos atžvilgiu liaudyje buvo likę „resentimentai“ (apmaudas, pasipiktinimas), net jei politiniai ir socialiniai ryšiai santykinai buvo lyg ir taikūs.

Pasinaudojant Shaye Cohen tyrimu knygoje „The beginnings of Jewishness“ galima išsireikšti, kad žydai tuo pačiu metu norėjo būti ir skirtingi, ir tokie patys kaip kiti. Tai, žinoma, nuolatinė problema, jei žiūrėsime į visą žydų minties istoriją. Collinsas savo ruožtu akcentuoja, kad Antikoje jie tiesiog siekė padaryti skirtumą tarp kultūros ir religijos, kas anam pasauliui buvo dar sunkiai suvokiama, nors šiandien tai moderniame pasaulyje savaime suprantama. „Žinoma, žydai neteigė, kad religija neturi nieko bendra su kultūra. Jie tik teigė, kad jų religija yra tikras graikų kultūros papildymas, ir tai buvo tai, ką graikai laikė ne tik nepriimtina, bet ir užgaulu“.

Graikiškai rašę žydų autoriai bandė pateisinti savo praktikas, beje, ne nurodydami dievišką įsakymą, bet filosofiją, t.y., teigdami, kad galima judaizmą pateisinti racionaliai, kad kiti, turėdami inteligenciją ir gerą valią, galėtų patvirtinti. Collinsas teigia, kad tokių tekstų kaip Aristėjo laiškas tikslinė auditorija buvo patys žydai, kuriems buvo teigiama, kad „monoteizmas ir stabų atmetimas nėra kažkas prieštaraujančio helenizmui, greičiau jau tai reprezentuoja geriausia, kas tik yra helenistinėje teologijoje“, ir buvo pripažinta tokių žymių pagonių filosofų kaip Aristotelis, ir kiti. Monoteizmas, šioje perspektyvoje, buvo ne tiktai senolių tikėjimo apreiškimas. Tai filosofinė kryptis, tobulai racionali ir koherentiška. Helenizmo kultūrą įsisavinusiems judėjams tiesiog reikėjo savęs supratimo koherentiškumo. Ši istorija nuolat kartojasi ir tęsiasi, kaip tiesiog istorija „po stebuklo“. Ypač aiškiai modernių laikų pradžioje, formuojantis naujosioms judaizmo formoms, žinomoms kaip Reformos, Masorti, ir kitos, kurių kiti net ir judaizmu nelaiko, tiesiog kultūriniais judėjimais. Akivaizdu, kad iššūkiai nuo Chanukos stebuklo laikų lieka tie patys.