specialiai lzb.lt

Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja

Chala – tai ypatinga, Šabui ir šventėms kepama duona. Tačiau pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai pirmosios tešlos gabalėlio, kaip rašoma Tanakhe, knygoje Bamidbar (Skaičių), ir tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“. (Bamidbar 15:20)

Šis chalos atskyrimo įsakas vadinamas hafrašat chala. Tai vienas iš trijų pagrindinių įsakų, įpareigojančių moteris (kiti du – ritualinio atsitraukimo (nidda) ir Šabo žvakių uždegimo).  Chalos atskyrimo prieš kepant duoną įsakas suteikia ir Šabo chalai pašventinimo reikšmę.

Visi trys įsakai aiškinami midraše (Breišit Rabba XVII,8), kuriame R. Jehošua vardija ir paaiškina tokius skirtumus tarp vyrų ir moterų kaip: „kodėl vyrai gimsta veidu žemyn, o moterys – veidu aukštyn?“, „kodėl moterys kvėpinasi, o vyrai nesikvėpina?“, „kodėl moterų balsas persmelkiantis, o vyrų ne?“, „kodėl vyras lengvai nuraminamas, o moteris – ne?“,  „kodėl vyras reikalauja iš moters, o moteris nereikalauja iš vyro?“, „kodėl vyras įdeda sėklą į moterį, o moteris nededa sėklos į vyrą?“, „kodėl vyras vaikšto nepridengta galva, o moterys – pridengta?“; „kodėl moteris laidojant eina priešais nešamą mirusiojo kūną?“, ir, galiausiai, trys pagrindiniai įsakai moterims, išvardinti žemiau:

„Kodėl jai duotas niddos įsakas?“ – „Kadangi ji praliejo Adomo kraują, todėl jai duotas niddos įsakas“. „Kodėl jai duotas „tešlos“ įsakas?“ „Kadangi ji sugadino Adomą, kuris buvo pasaulio užbaigimo chala ( גמר חלתו של עולם, pažodžiui, „pasaulio halos užbaigimas“), todėl jai duotas chalos įsakas“. „Ir kodėl jai duotas Šabo žvakių įsakas?“ „Kadangi ji užgesino Adomo sielą, todėl jai duotas Šabo žvakių įsakas“.

„Adomo kraują“ Hava praliejo, ar „sielą užgesino“ žinoma, ne tiesiogine prasme: jos veiksmų (uždrausto vaisiaus valgymas, duodant jo ir vyrui) vedė prie to, kad abu tapo mirtingi. Midrašas aiškinamas taip, kad moterys turi išskirtines galimybes atlikti ritualinius veiksmus, kurie komentatorių laikomi privilegijomis, o ne bausme ar pažeminimu, tame tarpe – pašventinti duoną ir skleisti Šabo džiaugsmą. Tanakhe pirmienų atskyrimas/atidėjimas reiškia pašventimą Kūrėjui, per kurį viskas, kas užauginta ar padaryta žmogaus rankų, gauna palaiminimą. Pats Izraelis vadinamas pirmagimiu (Šmot 4,22). Minkomos tešlos pirmiena, atskirta ir atidėta Kūrėjui išreiškia pripažinimą, kad vien mūsų pastangų nepakanka nei derliui užauginti, nei duonai kepti, jei ne Kūrėjo palaiminimas, kuris leidžia viskam augti, ir mums suteikia įvairias galias, kurias galime realizuoti žmogiškoje veikloje. Kai stovėjo šventykla, žmogaus ir Kūrėjo bendradarbiavimo rezultatų pirmienos būdavo atskiriamos nuo trijų dalykų: vyno, grūdų ir aliejaus, ir gabenamos į Šventyklą. Tačiau pirmienų, dešimtinių atskyrimas ir jų skyrimas aukoms tebevyksta, kad ir kitokiais būdais.

Chalos atskyrimas ir yra toks atskyrimas kohenams, kuriems Izraelio žemėje nebuvo skirta turėti nuosavos žemės, kad galėtų užsiauginti duoną patys.
Tačiau šiandien, kai Šventyklos nėra, ji nėra niekam duodama, bet sudeginama. Reikšminga tai, kad, skirtingai nuo tiesiog grūdų ar miltų, minkant tešlą žmogaus rankos labai konkrečiai dalyvauja kūrybiniame procese ir įkūnija patį rankų darbo procesą. (Gal ir Adomas minėtame midraše pavadintas chala dėl to, kad buvo „atgnybtas“ iš kūrinijos, kurią Kūrėjas kūrė lyg minkydamas tešlą?). Tradiciškai moterys siedavo ir sieja chalos atskyrimą su įvairiais palaiminimais namams ir šeimai.

Chala atskiriama nuo tešlos, kuri minkoma iš 5 rūšių grūdų (kviečiai, miežiai, rugiai, avižos ir spelta). Aišku, Halakhos autoritetai svarstė įvairius niuansus, kokia tešla tinkama, kokia ne, pavyzdžiui, kokio tirštumo ar skystumo turi būti (ar neturi būti), kad būtų laikoma tešla, tinkama chalos atskyrimui, iš ko gauti miltai, ir t.t.. Arba, dėl to, ar buvo minkoma turint ketinimą pagaminti duoną, ar ką nors kita. Pavyzdžiui, Šulchan Arukh, kuriame kodifikuojama Rambano nuomonė, rašo:

„Tešla iš tiršto mišinio, kuris iš suminkytas, turint ketinimą virti, kepti, paversti sufganin [„spurga“] arba leisti išdžiūti saulėje, ir taip su juo padaryta, yra atleidžiamas [nuo chalos]. O jei užminkomas turint ketinimą padaryti duoną iš to, bet tada buvo nuspręsta virti, kepti, padaryti iš jos sufganin arba leisti jam išdžiūti saulėje, ji [chala] privaloma, nes jau tapo įpareigojanti nuo pat minkymo pradžios. Jei ji buvo minkoma turint intenciją, [kad ji taptų] sufganin ir pan, o tada nusprendė padaryti duoną, ji [chala] privaloma“. (Y.D. 329:3)

Koks kiekis miltų būtinas tam, kad atskirtai chalai būtų sakomas palaiminimas? Yra keletas nuomonių. Pagal Chazon Iš (Avrohom Ješaja Karelic, ortodoksų rabinas, studijavęs pas rabį Chaimą Soloveičiką Breste, paskui, apie 1920-tuosius, buvęs Vilniaus Rabino Chaimo Ozero Grodzenskio konsultantu) užminkyta iš ne mažiau kaip 2250 gramų. Kitos nuomonės: rabio Chaimo Nae – ne mažiau 1666,6 gramo, rabio Mordechajaus Elijahu – ne mažiau 2486 gramo, rabio Ovadijos Josefo – ne mažiau 1666,5 gramo. Rinktis tikrai yra iš ko.

Palaiminimas sakomas prieš tešlą formuojant į kepalus.

Šabo chalos

Ant Šabo stalo turi būti padėtos dvi chalos. Tai siejama, iš vienos pusės, su tuo, kad dykumoje, kai izraelitai buvo maitinami mana, penktadienį iškrisdavo manos dvigubai daugiau, kad pakaktų ir Šabui (Šmot 16,16-30).

Taip pat, sąsajoje su dviem manos porcijomis dykumoje, išminčiai nustatė, kad per Šabą, sakant palaiminimą duonai, būtina sakyti jį dviems pilniems kepalams, ir valgyti bent nuo vieno iš jų. (Talmud Bavli, Šabbat 117b). Šis įsakas vadinamas lehem mišne (dviguba duona), ir ji įpareigoja ir vyrus ir moteris. Įpareigojimas apima ir tuos, kurie patys nesako palaiminimo. Jo tada turi klausyti ir paragauti duonos. Iš viso visai Šabo dienai (trims privalomoms puotoms) reikia pasirūpinti iš anksto turėti daugiau nei dvi chalas. (Paprastai apsirūpinama trimis-keturiomis). Kartais chalos būna supintos iš šešių pynių, ir kartu per abi chalas išeina 12, ir jos simbolizuoja „Padėtinę duoną“ (lehem ha-panim), kuri būdavo padedama Šventykloje nuo visų 12 Izraelio genčių. Tačiau būna ir trijų pynių ir penkių.

Chalos turi būti pridengtos iš viršaus ir apačios. Iš apačios tuo atveju, jei jos nėra padėtos ant Šabo saltiesės. Vienas aiškinimas, kurį pateikia Raši, kad tai primena maną, kuri būdavo padengta dviem rasos užklotais (mana iškrisdavo ant rasos, ir po to rasa padengdavo iškritusią maną), o kitas plačiai paplitęs aiškinimas – kad chala turi būti pridengiama, kol sakomas palaiminimas vynui dėl to, kad Talmudo išminčiai buvo nustatę, kad duonos palaiminimas turi būti sakomas pirmiau (Seder Birkat ha-nehenin, 10:13). Ir tam, kad būtų išspręstas šis konfliktas, chala pridengiama, kad „nebūtų sugėdinta“ tuo, kad ne ji, o vynas laiminamas pirmiau, taip pašventinant Šabo dieną. Paprotį galima paaiškinti ir istoriškai, remiantis Babilonijos Talmudo traktato Pessachim (100b) nuoroda, kad valgis, kuriuo prasidėtų puota, turi būti prinešamas po pašventinimo (kidduš), o jeigu jis jau prineštas, tada turi būti pridengiamas.

Chalai pridengti tradiciškai naudojami specialūs apdangalai, dažnai išpuošti, kartais su kutais. Bet gali būti naudojama ir tiesiog atskira staltiesėlė.

Šiais metais Lietuvos kultūros taryba taryba remia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės siekį atgaivinti žydiškos chalos kepimo tradiciją įvairiuose Lietuvos regionuose. Nuotraukose Bagel Shop – Beigelių krautuvėlė – א קלייט פון בייגל chala.