specialiai lzb.lt

Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja

Litvakai pasaulyje šiandien kartais žinomi ne vien tik kaip žydai, kilę iš Lietuvos ar žemių, kadaise sudariusių Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, bet (ir) kaip misnagdai (literatūrine hebrajų kalba mitnagdai), t.y. chasidų judėjimo priešininkai. Kartais net šiaip, kalbant apie kokį nors ješivoje sėdintį vyruką, jei norima pabrėžti, kad jis ne chasidas, pasakoma, kad jis yra litvakas („litviše bochur“). Tai yra, šiandien yra žinoma aškenaziškų hareidim (skrupulingai praktikuojančių) kaip litvakų (kurie taip pat dar vadinami „ješiviniais“) ir chasidų. Šios sąsajos turi istorinį pagrindą, kuris siekia Vilniaus Gaoną ir jo palikimo plėtojimą Lietuvoje XIX ir XX a. pradžioje, pirmiausia Chaimo iš Valažino įsteigtos pirmosios didžiosios ješivos pavidalu (1803 m.), ir rabio Izraelio Salanterio pradėto „musar“ judėjimo įtakoje įsteigtų ješivų Lietuvoje ir kaimyninėse žemėse, kurių filialai XX a. pradžioje įsikūrė Izraelio žemėje, kur buvo perkeltos lietuviškosios Toros studijų tradicijos. Nuotraukoje Vilniaus Gaonas.

Šiandien Izraelyje tarp populiaresnių ješivų modelių, anot dabartinio Lietuvos žydų bendruomenės rabino Samsono Danieliaus Izaksono, yra kaip tik „Slobodkės“ (nuo Kauno „Slabados“, lietuviškai žinomos kaip Vilijampolė) ješivos, vienoje kurių studijavo ir pats rabinas. Kitaip tariant, litvakiškas judaizmas šiandien pirmiausia žinomas kaip ješivinis ir misnagdinis judaizmas, net jei santykiai su chasidais per XIX-XX amžius keitėsi nuo atvirai priešiškų Vilniaus Gaono laikais, iki politinių koalicijų XX a. pradžioje, kuriant žydų ortodoksinį politinį frontą Agudat Jisrael visuotinio žydų pasaulietėjimo akivaizdoje, siekiant sustiprinti rabinų autoritetą, ir iki pat šiandieninio bendradarbiavimo faktų. Oponavimas šiandien turi visą eilę skirtumų, dalis kurių ne visada matomi plika akimi. Pavyzdžiui, nors religingi Chabad nariai vyrai šiandien dėvi litvakams pagal stilių artimą aprangą, juos galima atpažinti pagal didelį misijonierišką uolumą, ieškant nutolusių nuo religinio gyvenimo žydų, siūlant jiems atlikti tą ar kitą micvą (religinį įsaką). Chabado chasidai taip pat veikia pagal skirtingą organizacinį modelį, kuris siekia šio judėjimo pradininko, rabio Šneuro Zalmano laikus, ir kuris leido sėkmingai plisti šiai ir kitoms chasidizmo atšakoms po visą Rytų Europą dar XVIII a. pabaigoje. Kritikai taip pat užsimena ir apie kai kuriuos naujus aspektus, kurie šiame judėjime ėmė ryškėti XX a., prie paskutiniojo iš rabio Šneuro Zalmano iš Liados (1745-1812) dinastijos, rebės Menachemo Mendelio Šnejersono (1902-1994), su kuriuo, dar jam gyvam esant, pasekėjai siejo mesianistines viltis, kurios iš dalies liko ir po jo mirties, nors Chabad chasidus vienijanti organizacija Agudat Chassidei Chabad tokį mesianiškumą atmeta.