Svarbu visiems girdėti kaip skamba jidiš. Daug yra labai įdomių patarlių.Mano bobutė sakydavo, kad „vienu užpakaliu negalima būti dviejuose jomarkuose“. Tahrichim – lininis audeklas, į kurį vyniodavo velionį laidotuvėms. Prisimenu savo turtingą dėdę, bet jis buvo šykštus. Reikėjo kažką voniai nupirkti, bet jis neperka. Aš jam sakau: “Dėde, tahrichim neturi kišenių, O ką laikom kišenėse? Pinigus. Kai tave laidoja, tai pinigų su savimi nepaimsi. Išgirdęs mano žodžius, dėdė iškart viską nupirko. Beje, kišenės jidiš „kešenes“.

Daugiau patarlių

Aš galvojau sekmadienį, kad važiuosiu pirmadienį, tačiau atidėjau, antradienį irgi nevažiavau, kadangi trečiadienį turgus. Ko gi aš važiuosiu ketvirtadienį, jei penktadienį Šabato išvakarės?

Dita Šperling skaito patarles jidiš vaizdo įrašui.

Kai pelė soti – tai miltai yra kartūs.

Niekas pakaušio nesikaso be priežasties. Jis turi rūpesčių arba utėlių.

Vienu užpakaliu negalima būti dviejuose jomarkuose

Viename žmoguje nebūna viskas idealu.

Kokie laikai- tokie ir žmonės.

Kai Dievas dalino protą, jis miegojo.

Pažadėti ir mylėti – pinigų nekainuoja

Parodyk kiaulei pirštą, ji norės visos rankos.

Čia tiek teisybės, kiek kamine šviesos.

Jis toks specialistas, kiek katė išmano apie mieles.

Nuo akmens duosiu tau minkštą dalį. (Nieko negausi)

Maži vaikai neduoda miegoti, o nuo didelių, tu pats nemiegosi.

Pokalbis prasideda nuo Ditos Šperling vaikystės Kaune, prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai laikinojoje sostinėje gyveno labai daug žydų.

 

Prisimenu, einu gatve ir girdžiu žydiškai kalbant ( taip visi vadindavo jidiš k.), beveik kiekvienam sakiny – patarlė. Tokia turtinga kalba, ateinu namo, noriu užsirašyti, bet neprisimenu. Kalba labai įdomi.

Mano tėvai jidiš nekalbėjo, seneliai tarpusavy kalbėjo, bet su anūkais mažai kalbėdavo. Kauno senamiestyje

prieš karą galėjai daug kalbų išgirsti: jidiš, lietuvių, rusų, lenkų k. Visuomet girdėdavom žydų kalbą. Ir aš žodžius įsimindavau, būdama vaiku.

Prieš keletą metų pradėjau patarles užrašinėti, nes man buvo įdomu. Pasiūliau patarles YIVO institutui Niujorke, nors aišku, YIVO turi tų patarlių labai daug, bet jiems svarbiausia, kad aš jas litvakų jidiš paskaityčiau, kuri vadinama klasikine jidiš kalba. Prieš dvejus metus nepavyko to padaryti, nebuvo laiko. Pasikalbėjau su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke, o ji pasiūlė Vilniuje įrašyti, kad liktų įrašas Vilniuje ir į YIVO Niujorke nusiųsim.

– Ką šiandien prisimenat, koks buvo žydų paveldas?

 

1939m. aš buvau gimnazistė, man buvo 17 metų, mokiausi Kauno Aušros mergaičių labai žinomoje, vienoje geriausių gimnazijų Lietuvoj. Klasėje buvau vienintelė žydė. Kai Vilnių 1920 – 1939m. okupavo Lenkija, santykiai su Vilniumi nutrūko iki 1939 m..Vos tik Vilnius buvo sugrąžintas Lietuvai, visos gimnazijos klasės paeiliui rengė iškylas iš Kauno į Vilnių. Mes -17 metų panelės važiavom su visa klase, lietuvės su viena žyde į Vilnių. Dar atsimenu, kad gyvenom bendrabuty Vilniuj, kur dabar teniso kortai. Pabuvojom įvairiose vietose, prisimenu Vileišio rūmus ir dar įsivaizduokit, kur nuvedė mūsų mokytoja visas lietuvaites? Į Didžiąją Vilniaus sinagogą, todėl, kad tai buvo pasaulinė įžymybė. Man iki šiol išliko nepaprastas įspūdis. Nežinau, ar dar yra kas gyvas, aplankęs šią sinagogą 1939 m.? Turiu pasakyti, kad čia Vilnius, o ne Kaunas, kuriame tokio grožio mes nematėm. Įspūdis man pasiliko visam gyvenimui: pilna elgetų, invalidų su medinėm  kojom,- baisus įspūdis, Kaune to niekuomet nematydavom. Apėjom sinagogą, nusileidom žemyn, kur buvo labai didelė tuščia patalpa, joje meldėsi žydai. Vilniaus sinagoga kaip ir kitos Europoje, neturėjo būti aukštesnė už namus, o ne už bažnyčias, kaip kai kas sako. Kur jūs matėt, kad sinagoga būtų tokio aukščio kaip bažnyčia? Prašom, statykit savo sinagogas, bet neaukštesnes už namus. Dabar girdėjau šnekant, kad norėtų kažką ten atstatyti, o aš po karo mačiau jos griuvėsius. Labai gaila, aš atsimenu, skridau iš Maskvos su jaunu architektu, kuris kalbėjo:“Taip, mes galėjom atstatyti, bet ėmė ir nugriovė“. Įsivaizduokite, kas būtų Vilniuj, jei ji būtų atstatyta!

Prisimenu, kad pokariu centrinėje Vilniaus gatvėje dar galėjai išgirsti šnekant jidiš. Dabar jau nebėra, kam kalbėti. Štai kodėl aš turiu skaityti patarles įrašui, nes šita kalba miršta, o ji labai įdomi. Ar pasiseks ją atgaivinti? Ne, niekas jos neatgaivins. Jeruzalės universiteto profesorius man davė knygą, iš kurios mokosi jidiš, bet ateities, žinoma, negali būti.

-Ar skaitydavot jaunystėje laikraščius jidiš kalba?

– Aš išvykau iš Lietuvos 1972m. gyventi į Izraelį, atvykau tik 1991m. Kai tik buvo galima. Nuvykau į Kauną. Nuėjau iškart į senamiestį su jaunystės prisiminimais. Akyse stovi atplaukiantis garlaivis su kaimiečiais, kurie vilkėdavo kailinius, su keistu kvapu. Ten buvo jėzuitų gimnazija. Aušros mergaičių gimnazijai buvo priešais prezidento rūmus. Krautuvėlė būdavo prie krautuvėlės. Viską ten galėjai nusipirkti, Kaimiečiai pirkdavo: medžiagas, vinis. Nešikai stovėdavo gatvės kampuose, laikydami rankose labai storas virves. Jie visi buvo žydai, neaukšto ūgio, susilenkę, ant kuprų nešiodavo krovinius. Aš visuomet stebėjausi, kaip jie tempia didžiausias dėžes. Tais laikais nebuvo mašinų. Kartais vežikai krovinius veždavo, bet į kiekvieną krautuvėlę reikėdavo nešti. Vaikai ten pardavinėdavo laikraščius, šaukdami: „Lietuvos aidas“, „Jidiše štime“, „Hantige nais“. Viskas gyva. Šitie laikraščiai turėjo du redaktorius, vienas jų buvo vadinamas „zitc redaktoriumi“.„Zitc“ reiškė sėdėti kalėjime. Smetonos laikais egzistavo cenzūra. Žydų laikraščiuose dažnai matydavau tuščias eilutes, už tai reikėdavo mokėti baudą, o pinigų laikraštis neturėdavo. Redaktoriai galėdavo pasirinkti baudą arba kalėjimą. „Zitc“ redaktorius – žmogus, kuris neretai atsėdėdavo dvi dienas kalėjime.

Dabar aš vaikščiojau po Kauną,  nuėjau ten , kur senelis gyveno Prezidento gatvėj, kitas senelis Mapu ir Vilniaus gatvių kampe. Aš nuėjau į savo gimnaziją ir visai negalvodama ėjau per kiemą, o ne per paradines duris ir nusileidau į rūbinę. Buvo vasaros atostogos, tuščia, nieko nesutikau. Staiga rūbinėje pajutau sušalusių paltų kvapą, kuriuos mes, mergaitės atbėgusios pakabindavom vieną ant kito, rūbinė būdavo nešildoma. Išėjau, atsisėdau ant suoliuko ir po prisiminimų pagalvojau, kad tai jau nebe mano Kaunas. Jis labai gražus, naujas, atstatytas su kiemeliais. Pilis, bažnyčia ir Rotušė su didele meile restauruotos, bet „dūšios“ nebėra. Nebe mano Kaunas. Jis – turistų miestas.

— Prisimenat kepyklėles, šviežią duoną, beigelius?

— Mmmmm, visi krautuvininkai buvo žydai. Pakeliui iš mokyklos buvo beigeliai ir pliackos, kurių dabar nebedaro.

Mamos namuose nebuvo, ji dirbo Vilkijoj dantų gydytoja. Aš nusirkdavau,beigelius ir juos su sviestu valgydavau. Močiutė valgė ne košerinį maistą, todėl eidama pas ją, prisimenu, buvau abiturientė, labai energinga, viską man reikėdavo suspėti: pamokas paruošti, dar siūti mokiausi, užbėgdavau pas senelę – tėvo mamą, pakeliui nusipirkdavau maisto krautuvėlėj, kur skanus kumpis, „palendvica“. Sakydavau senelei: „duok man lėkštę, pavalgysiu“, o senelė sakydavo: „palik ant popieriaus šitą „chazą“, juk čia kiauliena“.  Šitas pasakymas man skamba iki šiol.

– Kodėl jūs pasirinkot mokytis lietuviškoj gimnazijoj?

– Aš pati sau užduodu šį klausimą. Žinot, aš nepasirinkau, mano tėvai man parinko. .Aš su broliu mokiausi vokiečių gimnazijoje. Nuo vaikystės turėjom auklę vokietę, todėl  aš labai gerai kalbėjau vokiškai. 1933metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, visi žydai protestuodami, pasiėmė iš savo vaikus ir patys suorganizavo naują gimnaziją, kurioje dėstė A.Venclova ir kiti žinomi žmonės. Mano brolį tėvai atidavė į šitą gimnaziją., o kodėl mane į lietuvių? Negaliu atsakyti. Mes turėjom labai gražią vaikystę. Mano senelis turėjo vasarnamį Kačerginėje nuo 1904m. iš didelių rastų, penkių kambarių, prie pat Nemuno. Prisimenu, jo tvorą Nemunas nunešdavo kas antrą žiemą. Vienas mano senelis taisė rašomąsias mašinėles, jos buvo naujiena. Po to jis turėjo savo krautuvę, vėliau Vyriausybėje tvarkydavo rašomąsias mašinėles. Mano tėvas buvo labai įdomus žmogus, mokslininkas, baigęs ekonomiką, geras matematikas, mokėjo kelias kalbas, prisimenu jis susitikdavo su universiteto profesoriais „Monikos“ kavinėje ir visi spręsdavo uždavinius su mano tėvu. Mama buvo dantų gydytoja, kadangi Kaune jų buvo daug, ji negavo darbo, todėl jį teko susirasti Vilkijoj.

Ditą Šperling kalbino Ilona Rūkienė, filmavo Monika Antanaitytė

Dita Šperling pasakojo savo gyvenimo istoriją, išgyvenimus Kauno gete ir Štuthofo lageryje prieš dvejus metus.

skaityti plačiau . http://www.lzb.lt/2015/07/10/dita-sperling/