Nuotrauka iš A.Sutkaus archyvo

Istorija parodys, kas nuveikė daugiau, kas mažiau, kieno indėlis didesnis. Doc. S.Gelpernienės indėlis labai svarus. Žiūrint kitos kartos akimis, ji tarsi tiltas, jungiantis mūsų šiandienos veiklą su praeitimi. Tai išties jungiamoji grandis.Baigusi Vilniaus konservatoriją, ji tapo pianiste, koncertuojančia atlikėja, koncertmeistere Lietuvos konservatorijoje.

Lietuvos Muzikos akademijos profesorius, katedros vedėjas Leonidas Melnikas ,,Muzikos barams“ yra pasakojęs apie Sulamitą Lermanaitę-Gelpernienę, kurią pažino atėjęs dirbti į Muzikos akademiją, būdamas jaunas. Profesorius atsakė į žurnalistės Astos Linkevičiūtės klausimus. Čia pateikiama pokalbio ištrauka.

Koks ji buvo žmogus, bendradarbė, kolegė?

-Tai buvo žmogus, kurio visada galėjai prašyti pagalbos profesiniu požiūriu, ko nors paklausti, ji visada nuoširdžiai patardavo. Ji patardavo, kaip formuoti repertuarą, kaip išdėstyti medžiagą per studijų metus, kaip ugdyti studentus. Profesinis bendravimas buvo svarbus žmogiškas bendravimas, taip pat ir labai malonus. Ji buvo aktyvi katedros narė, tikra savo kolektyvo patriotė, sirgo už katedrą, už studentus. Žmonės, kurie buvo aplink S. Gelpernienę, visąlaik jausdavo jos dėmesį, interesą, paramą.

Kokius išskirtumėte docentės S.Gelpernienės kaip pedagogės bruožus?

Ji domėjosi šiuolaikine muzika, nors šiaip buvo klasikinio tipo pedagogė, ugdžiusi gerus profesinius įgūdžius. Tolesnė veikla jau priklausė nuo paties studento, ar jis gebės ko nors pasiekti, bet atspirties taškas jam buvo duotas labai geras, akademinis. Kiek atsimenu doc. S. Gelpernienės studentai visados dalyvaudavo perklausose, o čia susikryžiuodavo pedagogės ir katedros interesai. Pedagogas visada nori, kad jo studentai dalyvautų perklausose, o katedra turi išrinkti, kas dalyvaus, o kas ne. S. Gelpernienė į tai žiūrėdavo labai konstruktyviai. Ji labai prižiūrėjo savo studentus, jais rūpinosi. Jos studentai visados ateidavo į perklausas labai gerai pasirengę. Docentė stengdavosi būti nešališka, objektyviai vertino savo studentus, matydavo jų trūkumus ir nebandė jų slėpti. Tuo ji išsiskirdavo iš kolegų. Katedroje mes visi ją labai gerbėme. S. Gelpernienė yra iš tų žmonių, kurie kūrė mūsų katedrą, ji formavo gražias tradicijas, kurios tebėra gyvos ir šiandien.

„Jos lūpose pasirodo toks nuoširdus, atviras šypsnis…Tai žmogus, kuris spinduliavo šilumą, rūpestingumą, turėjo humoro gyslelę. Ji buvo aukštos kultūros asmenybė“,- labai šiltai docentę prisiminė pianistas V. Gaidamavičius.

S.Gelpernienė nuo pat įkūrimo dirbo ir Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje, mokė vaikus skambinti fortepijonu. Labai mylėjo vaikus, rūpinosi jais. Ji sakydavo: “Dirbu su vaikais, esu laiminga, tai man teikia džiaugsmo.“

Anot L. Melniko, „pati istorija parodys, kas nuveikė daugiau, kas mažiau, kieno indėlis didesnis. Doc. S.Gelpernienės indėlis labai svarus. Žiūrint kitos kartos akimis, ji tarsi tiltas, jungiantis mūsų šiandienos veiklą su praeitimi. Tai išties jungiamoji grandis.“

S. Gelpernienės sukakties proga rusų k. spausdinamas laikraštis “Obzor” pateikia prisiminimus. Straipsnis verstas iš rusų k.

Pirmas ginklas

Sulamita Lermanaitė, Nuotrauka iš VVŽGM

Skiriama Sulamitos Lermanaitės-Gelpernienės 90-mečiui (1926-2003)

Paskutinė 1941 metų diena. Jau du mėnesius Kauno gete nebuvo akcijos. Dalis geto kalinių nusiramino, tikėdamiesi, kad taip bus visada. Kita dalis – ypač jaunimas – nusiteikę kovai. Kuriasi pasipriešinimo grupės. Viename geto bute vyksta įvairių grupių atstovų susirinkimas. Nusprendžiama sukurti vieningą pogrindžio organizaciją. Vienas pirmųjų uždavinių – įsigyti ginklų.

Organizacijos nariai, dirbantys už geto ribų – mieste, sugeba įsigyti metalinį seno šautuvo karkasą. Įnešti ginklą į getą pavesta jaunai pogrindininkei 16-metei Sulamitai Lermanaitei, kuri dirba vienoje miesto brigadoje. Į jos darbo vietą pristatomas šautuvo rėmas.

Sulamita sugeba įkišti šautuvą į šluotą, vamzdžiu žemyn. Šią konstrukciją ji sutvirtina, aprišdama skudurais. Brigados darbininkai grįžta į getą, juos praleidžia pro vartus be jokių kliūčių – ir niekas nebūtų pagalvojęs, kad viena iš mergaičiukių neša ypatingą krovinį…

Šautuvo detalių sudėjimas ir medinių dalių suradimas gete nebuvo sudėtingas reikalas… Jaunuoliai gavo ginklus, iš kurių jie pradėjo mokytis šaudyti. Taip prasidėjo drąsios mergaitės Sulamitos kelias.

Pogrindinėje organizacija ji dirbo ryšininke, vertėja, vykdė įvairias užduotis. Toje antifašistinėje organizacijoje ji susipažino su būsimu savo vyru Dmitrijum Gelpernu, kuris tuo metu buvo vienas iš organizacijos lyderių.

Jai nekartą teko pristatyti į getą įvairius ginklus. 1944 balandžio mėn Sulamita Lermanaitė pabėgo iš Kauno geto ir prisijungė prie partizanų būrio “Pirmyn”. Kartu su partizanų būriu jauna mergina 1944m. rugpjūčio 1d. įžengė į išvaduotą Kauną.

Jos tėvai ir brolis žuvo per Holokaustą …

Sulamitos meilė muzikai gimė dar prieš karą, kai vaikystėje ji lankė garsią prieškario Elsa-Herbek-Hansen privačią fortepjono studiją. Po karo apsigyvenusi Vilniuje, Sulamita Lermanaitė baigė Valstybinės konservatorijos fortepijono klasę.

Ji mokėsi pas profesorių Jakovą Ginzburgą. Akompanuodavo styginiams. Daug metų ji dirbo garsaus smuikininko Aleksandro Livonto klasėje, grojo su violončelininku Augustu Guču, dažnai važinėdavo gastrolių su smuikininku Algiu Griciumi. Ji tapo dėstytoja, Fortepijono katedros docente.

Pas S.Lermanaitę-Gelpernienę mokėsi Raimondas Katilus, Virgilijus Noreika, Silvija Sondeckienė ir kiti žinomi muzikantai. Sulamita stažavo Maskvoje, Sankt Peterburge. Jerevano konservatorijoje ir Izraelio Rubino vardo Muzikos akademijoje. Ji daug laiko skyrė metodiniam darbui: sudarė ir redagavo VIII, XI, XIV XV “Jaunojo pianisto” rinkinius, parengė metodinių pranešimų apie M.K. Čiurlionį, K.Brunzaitę, transkribavo J. Juzeliūno ir M.K. Čiurlionio kvarteto fortepijonui keturioms rankoms. Daug metų Sulamita Gelpernienė dirbo “Ažuoliuko” muzikos mokykloje, mokė vaikus groti pianinu.

Sovietmečiu Vilniuje veikė žydų saviveiklinis teatras, kuriame vaidino vilniečiai, o Sulamita buvo jo aktyvi žiūrovė. Į Koncertus ir teatro spektaklius atvykdavo jauni žydai iš Maskvos, Leningrado, ir kitų miestų. Išgirdę nedidukės moters Lermanaitės-Gelpernienės gyvenimo istoriją: apie getą ir partizanės patirtį, daugelis norėdavo su ja susitikti, o ji niekados neatsisakydavo. Kartą susitikimo metu jauna leningradietė jos paklausė, ar tarp partizanų karo metu buvo antisemitizmas? ,,Taip”,- trumpai ir aiškiai atsakė Sulamita.

Sovietmečiu toks tiesus ir konkretus atsakymas reikalavo drąsos, o drąsa yra vertinama visais laikais…

Aut. Chaimas Bargmanas, kaunietis, profesionalus gidas.

laikraščiui “Obzor”