Šiemet sukanka 75-eri metai nuo 1941 m. birželio 14 d. Lietuvoje prasidėjusių masinių gyventojų trėmimų. Tuometinė rusų valdžia pirmiausia suėmė ir išsiuntė į Rusijos gilumą Lietuvos intelektualus, išsilavinusius elito atstovus, turtingus verslininkus ir ūkininkus. Iš viso ištremta apie 132000 žmonių, 28000 žmonių tremtyje žuvo.Vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį per metus patyrė 7000 žmonių.

Jakovas Mendelevskij augo Ukmergėje, gražioje pasiturinčioje šeimoje. Jam buvo 9-eri, kai 1941 birželio 14d. ankstų rytą į duris pasibeldė ir liepė šeimai greitai susiruošti į tremtį. Tą rytą iš Ukmergės išvežė į tremtį daug žydų. Sunkvežimiu nuvežė į Jonavą, tėvą iškart atskyrė, Jakovą su mama ir broliu varė kaip ir kitus į gyvulinius vagonus ir išvežė. Tėvą suėmė ir teisė, jis gavo 10 metų Stalino lagerių pagal 58-tą straipsnį, jį išvežė į lagerį Krasnojarsko krašte.

Papasakokit apie savo šeimą, tėvus, ką jūs prisimenat apie savo vaikystę?

Gimiau 1932m. Mano šeima gyveno Ukmergėje, kurioje gyveno daug žydų. Mokytis pradėjau  žydų mokykloje jidiš kalba, kai  buvau 5-erių, prisimenu tos mokyklos direktoriaus pavardę -Morgenštern. Aš pats mokiausi, nes namie turėjome didelę biblioteką. Mūsų namas nebuvo didelis, bet gerai įrengtas, su gražiais baldais, tvarkingas, švarūs kambariai. Tvarkytis padėjo tarnaitė.  Būdamas 8-erių, kalbėjau jidiš, rusų, lietuvių k.  Į namus ateidavo žmogus iš sinagogos, kuris mane mokė judaizmo: Tanacho, Chumešo jidiš kalba. Turėjau brolį, mama nedirbo. Vaikystėje ėjau į dvi sinagogas. Kadangi tėvo nebūdavo beveik savaitę, į Ukmergės mažą medinę chasidų sinagogą mane vedė senelis – gydytojas, o kai sugrįždavo tėvas, su juo eidavau į didelę akmeninę mitnagedų sinagogą.

Tėvas dirbo komivojažeriu Klaipėdos „Trinyčių“ fabrike, jis sudarinėdavo tekstilės produkcijos pirkimo sutartis, keliaudavo pristatinėdamas fabriko gaminius, atstovavo fabriką visur, kur reikėjo, važinėdavo Ševroleto automobiliu. Tėvas pasakojo, kaip kartą „Inkaro“ fabrikas, kuris pirkdavo iš „Trinyčių“ minkštą flanelės audinį jų gaminamiems kaliošams pašiltinti, nusprendė pakeisti tiekėją ir flanelę nusipirko kitur. „Trinyčių“ savininkai nusiuntė mano tėvą pasakyti, kad jie pastatys šalia „Inkaro“ kitą fabriką, kuris gamins kaliošus. To užteko, kad „Inkaras“ atsiprašytų ir vėl pirktų flanelę iš „Trinyčių“.  Mes Ukmergėje gyvenome nedideliame nuosavame name. Tėvo atlyginimas per mėnesį siekdavo du tūkstančius litų, palyginimui pasakysiu, kad karvė tuo metu kainuodavo 50 litų. „Trinyčių“ fabriko savininkai – du broliai Fainbergai primindavo, kad jo atlyginimas galėtų būti didesnis, jei parduotų daugiau. Tėvo nebūdavo namie visą savaitę, jis grįždavo penktadieniais. Kai Klaipėdą užėmė vokiečiai, fabriko savininkai tėvui davė paskolą ir jis Ukmergėje atidarė tekstilės parduotuvę. Prisimenu: su mama eidavau į Ukmergės turgų pirkti maisto produktų, kuriuos vežimais suveždavo kaimiečiai, apsirengę drobiniais, namie austais drabužiais, ant pečių jie permesdavo virve surištas medines klumpes, kad jų nesunešiotų, kol nežengs šaligatviu, o galvas jie pridengdavo šiaudinėmis skrybėlėmis, taupydami degtukus, jie skeldavo juos per pusę.

Ar jūs prisimenat, kaip jus vežė į tremtį? Kur jūs atsidūrėt?

Birželio 14 anksti ryte, kai man buvo 9-eri metai ir aš nelabai supratau, kas vyksta, atėjo rusų kariškis mūsų išvežti. Mums liepė per valandą pasiruošti, sunkvežimiu nuvežė į Jonavą, tėvą iškart atskyrė, mane su mama ir broliu varė kaip ir kitus į gyvulinius vagonus ir išvežė. Tėvą suėmė ir teisė, jis gavo 10 metų Stalino lagerių pagal 58-tą straipsnį, jį išvežė į lagerį, tik gerokai vėliau sužinojome, kur jis. Tėvas kalėjo Krasnojarsko krašte, o mane, brolį ir mamą nuvežė į Altajaus kraštą. Vagonas buvo pilnas žydų iš Ukmergės.  Prisimenu, kituose vagonuose buvo lietuviai, bet žydų buvo daugiau. Mus nugabeno į Bijsko miestą, o iš ten susodino į vežimus ir vežė į kalnus. Sustojome Medvedevkos kaime, ten paskirstė gyventi trobose su kaimo žmonėmis. Prisimenu, kad jie nelabai suprato, kas yra žydai, elgėsi su mumis neblogai. Po kurio laiko tremtinius apgyvendino atskirame pastate. Paskyrė didelį kambarį, kuriame kiekvienai šeimai nurodė po vieną kampą. Mus vadino „spec. perkeltaisiais“. Negaliu pasakyti, kiek ten mūsų buvo, gal 25, prisimenu tik kelias pavardes: trys broliai su mama Janovskiai iš Ukmergės, Levinai: brolis, sesuo ir mama, trijų asmenų Jofės šeima. Mes nesušalome, bet maisto trūko.

Ką jūsų šeima veikė tremtyje nepažįstamame krašte, kaip bendravote su vietiniais? Kaip jūs vertėtės?

Kadangi buvo vasara, o vietiniai žmonės vertėsi žemės ūkiu, mus varydavo dirbti į laukus. Tremtinių darbui vadovavo „madam“ Ankudinova, kuri visada ryšėjo ant galvos raudoną skarelę, nes buvo bolševikų partijos rajkomo atstovė. Nors praėjo 75 metai, aš iki šiol prisimenu jos pavardę. Kaime buvo žirgynas, ten mane greitai išmokė jodinėti. Manau, kad tokius arklius nedaugelis matė Lietuvoje, jie buvo kitokie, jų risčia buvo kitokia. Pasodino mane ant arklio su žeme besivelkančia važiuokle, ant kurios mesdavo sugrėbtą šieną. Veždavau jį į nurodytą vietą. Dienai baigiantis, arklys su manimi  priklaupė. Dirbome nuo ankstaus ryto iki vakaro. Arklys pavargo. Tuomet „madam“ Ankudinova pasakė: „Pakaks“. Man ėjo 10 – ti metai, buvau alkanas, gerai, kad vasarą mes susirasdavome vitaminų energijai palaikyti. Eidavom į kalnus, o ten augo daug įvairių uogų, pilnas laukas didelių žemuogių ir kitokių uogų. Mums visiems jų užtekdavo. Vieną kartą man liepė nugabenti laišką į centrinę sodybą, į kalnus. Jojau ilgai, grįžtant namo sutemo, kelio nežinau, baisu, supratau, kad reikia nušokti nuo arklio, o jis mane pats nuvedė namo.

Kartą pavasarį vietinis Medvedevkos gyventojas pasišaukė mane ir sako: „Štai tau gabalas žemės, sukask ją, o čia – maišas bulvių, pasodink jas“. Sukasiau, pasodinau kaip jis mane išmokė. Rudenį iškasiau labai daug didžiulių bulvių. Tik nebuvo, kur jų laikyti. Rūsys buvo prastas. Šalčiai žiemą siekdavo -40 laipsnių. Bulvės sušalo, bet aš gaminau maistą iš suledėjusių. Išmokau virti sriubą ir net iš lupenų kepti kotletus.

Niekada nepamiršiu, kad mūsų šeimininkės vyresnysis sūnus jau buvo armijoje, jaunesnįjį mes dar matėm, kai mus atvežė, o po to ir jį paėmė į frontą. Greitai dviejų sūnų mama gavo pranešimus tuo pačiu metu apie abiejų žūtį. Kaip toji moteris šaukė, – niekada nepamiršiu. Galiu pasakyti, kad Rusijos liaudžiai visados buvo sunku ir dabar jie sunkiai gyvena, bet žmonės ten buvo padorūs. Kas mes jiems buvom, kai jie mus priglaudė? Niekas – tremtiniai, bet jie – Tichonovų šeima elgėsi su mumis žmoniškai.

Kiek išbuvote tremtyje? Ar bandėte iš jos ištrūkti?

1943 m. mano mamos sesuo, kuri gyveno Marijampolėje iki karo, evakavosi į Vidurinę Aziją ir gavo leidimą mane su broliu perkelti iš tremties pas save. Ji atvyko mūsų paimti ir išvežė. Po kurio laiko ir mano mama gavo leidimą, nes tremtyje ji susirgo poliartritu. Mūsų šeima atsidūrė Vidurinėje Azijoje, nedideliame Džizako mieste, tarp Samarkando ir Taškento, pačioje karščiausioje vietoje. Basomis eiti būdavo neįmanoma, nes smėlis  labai įkaisdavo. Ten gyveno daug evakuotų žmonių. Aš pradėjau mokytis geležinkeliečių mokykloje.  1945m. mes grįžom į Lietuvą. Tėvas sugrįžo iš Potmos lagerio 1951m. ir beveik nieko apie lagerį nepasakojo. Klausinėdavau, bet jaučiau, kad jam nemalonu kalbėti.

Lageryje jis atsidūrė drauge su buvusiu Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu.  Tėvas man pasakojo, kaip juos atvežė, išrikiavo ir pasakė : „Vokiečiai puola, bet mes dar suspėsim jus sušaudyti.“ Tėvas grįžo į Lietuvą po 10 metų.

Kaip susiklostė tolesnis jūsų gyvenimas? Kada grįžote į Lietuvą?

1945m. mes su brolius ir mama grįžom į Lietuvą. Apsigyvenom Vilniuje. Tęsiau mokslus. Baigęs mokyklą, išvažiavau mokyti į Rusiją,  į inžinerijos institutą. Jį baigęs, gavau paskyrimą į Žalgirio gamyklą dirbti konstruktoriumi, po to patekau į vyriausio konstruktoriaus skyrių, į konstruktorių biurą. Vėliau perėjau dirbti į Komunaro gamyklą vyriausiuoju konstruktoriumi. Bėgo metai. Sovietų sąjungos ministras paskyrė mane keturių gamyklų: Irkutsko, Jerevano, Vilniaus ir Odesos staklių gamyklų generaliniu konstruktoriumi. Turbūt mano technokrato galva buvo to verta. Projektavom stakles.  Aš – nepartinis žydas anais laikais tapau vadovu. Visa, ką aš gyvenime patyriau, neišnyko iš mano atminties, aš daug supratau, suvokiau, todėl likau nepartinis. Dalyvaudavau darbiniuose susitikimuose su garsiais Sovietų sąjungos mokslininkais, ministrais, gerai juos pažinojau. Gaminom stakles eksportui, o tai nebuvo paprasta. Prisimenu: sukonstravau stakles, pagaminau ir išsiunčiau į Vokietijos miestą Acheną, kuriame buvo Vakarų Vokietijos mokslinis staklių institutas. Jie priėmė stakles kaip tinkamas eksportui į Europą. Po to dirbom daugelį metų su garsia Maho firma, jos gaminamos staklės atliko veiksmus pačios be žmogaus. “Komunare” dirbau iki 2001 metų. Vilniaus “Komunaro” gamykla buvo taip pat labai aukšto lygio. Kartą atvyko JAV staklių gamintojų draugijos ryšių su Europa atstovas. Vaikščiojom su juo po Komunaro gamyklą. Jis pasakė, kad viskas, ką pamatė pasiekta per kelis dešimtmečius, o sugriauta per mėnesį.

Kodėl reikėjo griauti stiprias gamyklas? Nejaugi nebandėte jų išsaugoti?

-Ne manęs šito klauskit. Papjovė vištą, kuri dėjo auksinius kiaušinius. Kai nebelieka kuriančių žmonių, mąstančių ir skaičiuojančių mikronais ( plauko storis 1,40 mikrono), o mes gaminom stakles 0,6 mikrono tikslumu. 15% produkcijos eksportuodavom į Austriją, Vokietiją, Šveicariją, Izraelį. Po to pramonė buvo sugriauta. Ji Lietuvos valstybei kūrė vertybes, kurias buvo galima eksportuoti ir importuoti kitas reikalingas prekes. Turime istorinį pavyzdį, kurio neturėtume kartoti. Susitikdavau su kitais gamyklų vadovais, man sakydavo, kad geriau neklausinėčiau, kas ir kodėl?

Buvau Šveicarijos staklių gamykloj CIP, kuri užsakymų turėdavo 5 metams į ateitį. Ji nesireklamavo. Klausdavau, kodėl jie neplečia gamybos, man atsakydavo, kad tikrai plėstųsi, bet trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Šiais laikais reikia 10 metų, norint paruošti gerą konstruktorių. Įvairiuose Lietuvos miestuose buvo nemažai aukštos klasės staklių gamyklų. Kaip viskas dingo? Vokietijoje tuo metu buvo 3700 įvairių inžinerinių gamyklų. Lietuvoje buvo gal 200, kodėl sugriovė?

Kas nutiko jūsų artimiesiems, likusiems Lietuvoje per Antrąjį Pasaulinį karą?

-Juos nužudė per Holokaustą. Kartą nuvykau ten, kur sušaudė mano senelį, į nepaprastai gražią Ukmergės vietą: aplinkui Pivonijos miškas, pieva ir pagalvojau, kad jiems buvo dar baisiau nuo to grožio aplinkui. Daugiau niekada ten  nevažiuoju, negaliu matyti, aš viską atsimenu, kalbėti apie tai negaliu. Suskaičiavau visus giminės žmones, nužudytus per Holokaustą Kavarske, Širvintose, Kaune, Ukmergėje – viso 49, daugiau nebeskaičiavau. Nei mama, nei tėvas nieko nenorėjo pasakoti. Mano bibliotekininkė pasakojo, kad dukterėčiai nei vienas gydytojas negalėjo išgydyti flegmonos, o Ukmergės gydytojas  žydas išgydė. Kartą mergaitė vaikštinėjo Pivonijoj, kai vyko karas ir staiga išvydo minią žmonių, priekyje ėjo ją išgelbėjęs gydytojas, ji matė, kaip jį sušaudė. Po to mergaitė tapo nebyle. Ji tylėjo trejus metus iki karo pabaigos. Kai Ukmergėje vyko mūšiai, vienas rusų kareivis paprašė atnešti vandens ir mergaitė prakalbo.

Sakėte, kad vaikystėje jus senelis ir tėvas vedėsi į sinagogą, ar dabar ten lankotės?

– Kartą eidamas pro Vilniaus Aušros vartus, kur meldžiasi labai daug žmonių, pagalvojau, nejaugi jie mato daugiau negu aš? Jie laikosi savo tautos tradicijų. O aš? Juk aš labai gerbiu savo tėvus ir protėvius. Tokios mintys mane nuvedė į Vilniaus Choralinę sinagogą. Vaikystėje ėjau į dvi sinagogas. Kadangi tėvo nebūdavo beveik savaitę, į Ukmergės mažą medinę chasidų sinagogą mane vedė senelis – gydytojas, o kai penktadienį sugrįždavo tėvas, su juo eidavau į didelę akmeninę mitnagedų sinagogą. Aš ir dabar prisimenu vaikystės maldas.

Su Jakovu Mendelevskiu kalbėjosi Ilona Rūkienė