Scenarijaus autorės Vidmantės Jasukaitytės esė
Atsikraustėme į šį butą Subačiaus g. 2012 m prieš pat Kalėdas. Pirmiausia atėjome su vyru ir pernakvojome tuščiame bute ant grindų – norėjome pajusti to būsto dvasią. Atėjome sutemus, paminklo žuvusiems žydams nepastebėjau, nes jis kitoje namo pusėje.
Vos atsigulus pajutau labai keistą reiškinį – per visą mano kūną pradėjo tekėti labai stipri srovė, kurios palyginti neturėčiau su kuo. Atsimenu, kad sekdama, kas su manimi vyksta, pagalvojau, kad esu tarsi magistralė kažkokiam judėjimui. Vyras irgi jautėsi panašiai. Supratome, kad susidūrėme su nematerialiu reiškiniu, kurio atsiradimui turi būti priežastis. Abu buvome krikščionys, Romos katalikai, tad meldėmės už tuos, kuriems reikia išėjimo iš šios realybės.
Nežinojome apie to namo praeitį nieko. Rytą pamatėme paminklą žuvusiems.
Labai greitai pasikeitė mano poezijos leksika. Vidiniu regėjimu “matydavau” atskirus žmones, juodaplaukę merginą su aulinukais ir liemenuotu rudu trumpu medžiaga aptrauktu puspalčiu, apvedžiotu kailiuku. Jos plaukai buvo garbanoti, labai tankūs, iki pečių, ji atrodė stipraus būdo, sunkiai palūžtanti…
Mano pasaulėjauta visiškai nugrimzdo į tragišką šios vietos metakultūrą. Jaučiausi neturinti vietos šiame gyvenime, šioje valstybėje, šioje realybėje ir niekur pasaulyje. Rašiau labai intensyviai, verkiau be sustojimo. Dabar manau, kad išgyvenau tai, ką išgyveno kažkas iš čia buvusių. Jokios perspektyvos nebemačiau, nesirūpinau namais, šeima žiūrėjo į mane kaip į ligonį. Išgirdau kaip vyras sako kažkam telefonu:” atleiskit, negaliu jos pakviesti, ji rašo… Pastaruoju metu ji tapo kaip be odos…”
Be galo mylėjau tuos kenčiančiuosius, visa širdimi, pilna atjautos, buvau su jais. Meldžiausi meldžiausi… Asmeninės kaltė dėl to nejaučiau – mūsų šeima per karą padėjo išgyventi žydaitei Cilei, tėvo teta slėpė žyduką Dovydą, tačiau pasaulis skilo į dvi dalis – mes ir jie. Aš buvau toje pusėje, kurie kentėjo. “Jie” buvo visi kiti. Buvo sunku, nes turiu savybę mąstyti vaizdais. Neįmanoma apsakyti, ko “primatydavau”. Supratau, kad to nepažins niekas, kas neiškentėjo, nes normaliam žmogaus gyvenimui tai nepažinu, viršija suvokimo galimybes.
Dažniausiai išgyvendavau jausmus, kančią, siaubą, beviltę būseną, išjausdavau tai, kam nėra jokio pagrindo, nes patirties tokios neturiu, tačiau išgyvendavau taip, kad siužetas likdavo už jausmo, menamas, nujaučiamas, be detalių. Kančia draskydavo o už atminties draperijos – kažkada vykusi košmariška realybė. O “vaizdajuostės” kartais būdavo pilnos smulkiausių detalių. Bet baisiausia – išgyventi tai, ko nesi patyręs. Net pradėjau galvoti, kad pati esu čia žuvusi ir labai greitai inkarnavusis atgal.
Beveik viską, ką rašiau, sudėjau į knygą “Subačiaus gatvė. Getas.” Knyga buvo apdovanota. Nustojau verkti po to, kai Rašytojų sąjungoje holokausto tema vykusiame renginyje perskaičiau tų eilių. Ašaros skaitant tekėjo nenumaldomai, daugybė žmonių verkė.
Jei mano tautybės žmonės yra prie to siaubo prisidėję ( o yra prisidėjusių)- esu pirmutinė, kuri atverkė už tai viešai.
Sapnavau daug ryškių sapnų, o viename už tų namų teritorijos aptvaro, prie sargybos būdelės, manęs laukė žydų grupė. Įvairūs… Vienas senas, su žila barzda, vienas su šlike, vidutinio amžiaus darbininkai… ir ta moteris su kailinukais. Viename iš namų buvo teismo salė, o aš buvau teismo sekretorė. Aš išėjau pas juos su bylomis glėbyje. Jie visi nuščiuvo ir laukė, ką pasakysiu. Aš atėjau, kad juos nuraminčiau ir praneščiau iš anksto apie teismo verdiktą. Jiems labai tvirtai pasakiau: “Būkite visiškai ramūs. Ši jūsų byla pasibaigs teisingai.”
Gyvenimas šiame name davė daug. Supratau, kad žmonija gyvena ir kvėpuoja nematomoje savo sukurto siaubo realybėje. Tas siaubas savaime neišnyksta. Pirmiausiai reikia jį suvokti.
Todėl pagrindinis mano kūrinio leitmotyvas – NEŽUDYK. Noriu tą pasakyti viešai ir visiems. Masinės prievartinės mirtys – žmonių uždarymas getuose – visiško žmonijos degradavimo apraiška. Tai įmanoma tik satanistinėje antikultūroje. Turime padėti šioms sieloms išeiti į šviesiąją realybę, o patys tapti geresniais, kad jų mirtys neliktų beprasmės, o atliktų žmonijos tobulinimo darbą. Holokausto metu žuvę žydai – tai milijonai kankinių…
Europai reikalinga ne dialogo kultūra, o DEKALOGO kultūra.
pagarbiai,
Vidmantė Jasukaitytė
