Vilniaus žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tel.: (8 5) 2613 003 el. p. fainakukliansky@takas.lt

>>Vilniaus žydų bendruomenės Valdybos nariai

Vilniaus žydų bendruomenės veikla

>>Vilniaus žydų bendruomenės įstatai

Vilniaus žydų bendruomenė šiuo metu turi daugiau nei 1600 registruotų narių bei vykdo aktyvią veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žmonėms – nuo vaikų iki garbaus amžiaus senjorų. Šiuo metu bendruomenėje veikia vaikų, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių užimtumo klubai „Dubi“, „Ilan“, „Knafaim“, „Gešer“, „Lektoriumas“, aktyviai vykdoma švietėjiška, socialinė veikla, visuomeniniai projektai, švenčiamos šventės, rengiami visuomenei atviri koncertai, filmų peržiūros, kiti kultūriniai-edukaciniai renginiai.

Vilniaus žydų istorija

Anot miesto legendos, kunigaikštis Gediminas Vilnios miestą įkūrė apie 1320 m., ir pakvietė įvairių religijų bei skirtingų gebėjimų žmones, tarp jų žydus, idant visos tautos drauge sukurtų naują miestą.  Tačiau legenda lieka legenda, o rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas po 200 metų, XVI amžiuje.

Reikėtų nepamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, daugmaž atitinkanti teritoriją, kurią žydai vadina Lita (jidiš Líte), buvo daug didesnė negu šiandienos Lietuvos Respublika. Ją sudarė didžioji dalis arba visa Baltarusija ir Latvija, nemažos dabartinės Lenkijos rytinės dalies, rytų Ukrainos, Rusijos vakarinės dalies teritorijos.

1388 ir 1389 m. kunigaikštis Vytautas Didysis (taip pat Witold, Vitovt) savo dekretu Bresto žydams suteikė privilegiją – jie paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui. Žydams buvo suteiktos gyvybės, nuosavybės apsaugos teisės ir galimybės laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo. Šis dekretas tebėra vienas žymiausių dokumentų, liudijančių viduramžių Europos toleranciją.

Ilgus šimtmečius didžiausi Lietuvos žydų centrai buvo Gardinas (Grdno) ir Brisk (dabar Hrodna ir Brest, abu dabartinėje Baltarusijos teritorijoje); jidiš kalba šie miestai buvo vadinami Haródne ir Brisk d’Líte – Lietuvos Brisk / Bresta. Vilnos pakilimas (jidiš Vílne, aškenazių hebrajų Vílno, šiuolaikine hebrajų Vílna) iš pradžių buvo lėtas.

VilnaXVII amžiuje miestas tapo itin garsus dėl tradicinio žydų Talmudo mokslo, o jo vadovai dėjo daug pastangų, kad Vilnius taptų vienu „pagrindinių žydų miestų“. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Lenkijos karalystėje, ir po 1569 metų, kai pasirašius Liublino uniją buvo sukurta Lenkijos-Lietuvos valstybė,  žydų savivalda, priklausiusi krašto tarybai, buvo labai svarbi Rytų Europoje kuriant žydų „aukso amžių“. Tačiau prireikė daugelio metų, kol 1652 m. Vilna tapo vienu pagrindinių Lietuvos žydų miestų. Praėjus mažiau nei dešimtmečiui, 1661 m., Vilna tapo Lietuvos žydų kultūrine sostine. Jau XVII amžiaus pirmojoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, nors žydų tada tegyveno apie 2500. Šabtajus Hakohenas, Mozė Rivkesas, Aaronas Samuelis Koidanoveris ir kiti dar gerokai iki Vilniaus Gaono pelnė Vilniui išminčių miesto vardą. Apogėjų pasiekė  XVIII amžiuje, kai jame gyveno ir dirbo Vilniaus Gaonas (Elijah ben Shlomo Zalman, Eylióhu ben Shloyme-Zalmen, 1720–1797). Vilnius tapo neginčijama žydiškumo sostine. Vilniaus Gaono santūrumas, gebėjimas atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir skubėjimo, religiniai mokymai ir raštai, atkaklumas ir asketiškas gyvenimo būdas – visi šie bruožai vėliau tapo litvakus, ypač Vilnos litvakus, charakterizuojančiomis savybėmis.

XIX amžiuje moderni hebrajų poezija atsirado Vilnoje. Paskutiniais šio šimtmečio metais Vilna tapo naujųjų žydų socialistinio ir revoliucinio judėjimo centru (kurie dažnai puoselėjo jidiš kalbą ir padėjo sukurti literatūrinę jidiš kalbą), bei sionizmo centru pasaulyje (kuris sukūrė moderniąją hebrajų kalbą). Tarp visų šių „žydų karūnos brangakmenių“ (rabininės-religinės, hebrajų-maskilų, jidiš-revoliucionierių, literatūrinių hebrajų ir jidiš kalbų) XX amžiuje pasipildė dar vienu, kai Vilna tapo pasaulio jidiš mokslo centru. Pirmoji jidiš studijų knyga šia kalba mieste pasirodė 1913 m. Ir 1925 m. Vilna (tada buvo Wilno, Lenkijos respublikoje) tapo YIVO žydų instituto būstine. Iki Holokausto Vilniuje buvo apie 110 sinagogų ir kloizų (studijų bei maldos namų), apie 10 ješivų. Tradicinį religinį Vilnių įkūnijo „Sulhoif“ – kiemas aplink Didžiąja sinagogą, kuriame (tik viename kieme!) buvo gerokai daugiau nei dešimt maldos namų.

1892 m. gruodžio mėnesį Vilniuje, šalia Didžiosios sinagogos, pradėjo veikti M. Strašūno vardo žydų bendruomenės viešoji biblioteka, kurios pagrindą sudarė testamentu palikta žymaus žydų bibliofilo ir mecenato Mato Strašūno asmeninė biblioteka.  M. Strašūno knygų kolekcijos pagrindą sudarė rabinistinė bei švietėjiškoji žydų literatūra hebrajų kalba, tačiau kolekcijoje būta judaikos leidinių ir kitomis kalbomis. Žinoma, kad M. Strašūno kolekcijoje buvo penki inkunabulai, apie penkiasdešimt rankraščių, apie šimtą paleotipų, keli šimtai XVI-XVII a. pradžios knygų. 1940 m. biblioteka turėjo daugiau kaip 50 000 knygų hebrajų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis, apie 6000 senų knygų.

Tarpukariu Viliuje gyveno apie 60 tūkst. žydų. Holokausto išvakarėse šis skaidžius išaugo iki 80 tūkst. dėl pabėgėlių iš Hitlerio Lenkijos okupuotos centrinės ir vakarinės dalies. 1941 m. birželio 22 dieną Hitleris pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje dėl vykdytos žydų naikinimo politikos žuvo ypač didelis procentas žydų gyventojų, nes vokiečių puolimas buvo staigus, tad jie negalėjo ir nespėjo pasitraukti. Vilniuje buvo įkurti du Getai – mažasis ir didysis, daug žydų buvo žiauriai nužudyti  netoli Vilnos esančiuose Paneriuose (jidiš Ponár, lenkų kalba Ponary). Žydai iš Vilnos ir aplinkinių vietovių sudarė apie 70 tūkst. aukų tarp apytiksliai 100 tūkst. Paneriuose Hitlerio sušaudytų taikių žmonių. Naciams daug kur talkino vietiniai kolaborantai. Šis tamsus tarpsnis neginčijamai yra istorijos dalis. Mes, Vilnos žydai,  niekada neįstengsime pamiršti sunaikintos  Lietuvos Jeruzalės. Per pirmuosius penkiasdešimt Sovietmečio metų nedidelė dalis žydų, kurie išliko, siekė išsaugoti savo kultūrinį identitetą. Stalino metais buvo žiauriausi, kai žydus buvo galima suimti ir ištremti į Sibirą vien dėl religinių, kultūrinių ar sionistinių priežasčių. Tačiau unikali žydų Vilnos dvasia vis dėlto išliko – 1956 m. buvo įsteigtas Žydų mėgėjų teatras, vienintelis toks visoje Sovietų Sąjungoje, kuris išsaugojo gyvomis jidiš teatro tradicijas.  Paskutinius dvidešimt metų (1979–1999 m.) jam vadovavo Milanas Chersonskis.

Sinagoga

1903 m. Vilniaus didžioji sinagoga žinoma kaip Di Khór-shul jidiš kalba (choralinė sinagoga) yra vienintelė iš daugiau kaip šimto po Antrojo pasaulinio karo likusių sinagogų.  Jos veikla beveik nenutrūkstamai tęsiasi iki šiandien, kasdien čia atliekamos religinės apeigos. Mūsų sinagoga laikosi ortodoksinių tradicijų, nors tik maža dalis iš čia susirinkusiųjų save laiko ortodoksais, todėl sinagogoje išpažįstami įvairūs judėjiški tikėjimai ir maldos, ypač kai lankosi svečiai iš tolimų kraštų.

Kapinės

Vilniuje vienu metu veikdavo tik vienos žydų kapinės, kai jos būdavo perpildomos, atsirasdavo naujos.

Senosios Šnipiškių žydų kapinės Tiksli Senųjų Vilniaus žydų kapinių įkūrimo data nėra žinoma. Daugelyje enciklopedijų ir literatūroje nurodoma 1487 m. (kai kada 1477 m.). Pirmą kartą abejonių nekeliantys dokumentai, kuriuose minimos Šnipiškių žydų kapinės, yra išlikę iš XVI a. pab., kai Zigmantas Vaza žydams suteikė privilegiją, kurioje, be teisės nuolat gyventi Vilniuje, leidžiama turėti ir savo kapines. Iš atskirų sklypų į vientisą kapinių masyvą žydų kapinės buvo suformuotos apie 1790 metus, sudarant miesto posesijų (sklypų) sąrašą. Visa kapinių teritorijos žemė priklausė Vilniaus pilies ir eiguvos jurisdikcijai. 1817 metais carinės Rusijos administracija nusprendė Žydų kapines uždaryti, bet sprendimas įgyvendintas tik 1831 metais, kai pradėta tvirtovės statyba. Šios teritorija apėmė apie ¼ kapinių teritorijos. 1935 metais Lenkijos administracija buvo paskelbusi šias kapines muziejine vertybe. Sovietų valdžia po karo kapines galutinai sunaikino, o jų ir aplinkinėje teritorijoje pastatė baseiną bei Koncertų ir sporto rūmus. Dalis palaidojimų, kurių nesunaikino tvirtovės, Koncertų ir sporto rūmų bei įvairių požeminių trasų statybos darbai, yra išlikę ir paskelbta saugoma teritorija.  Apatinėje teritorijos terasoje įrengtas simbolinis kapinių įamžinimo ženklas, atspindintis Šnipiškių žydų kapinių svarbą Lietuvos istorijoje, įamžinant žymiausių žmonių palaidojimus.

Olandų kapinės

Senosios Olandų kapinėsUžupyje, Olandų gatvėje, nuo 1828 iki 1940 m. veikė žydų kapinės, kur buvo palaidota apie 70 tūkst. žydų. Kapinės buvo sunaikintos sovietmečiu 1961-1963 m. ir tik kai kurių kultūros veikėjų, rašytojų ir kitų svarbių asmenų palaikai buvo perlaidoti į naująsias Sudervės kapines. Iš ten stovėjusių paminklinių antkapių buvo sumūryti laiptai į Tauro kalną, į Vingio parką ir  į Klinikų ligoninę ir daugelyje kitų vietų buvo galim rasti akmenų su žydiškais užrašais. 1990 m. laiptai į Tauro kalną ir daugelis kitų statinių buvo išardyti, o 1992 m. architektas Jaunutis Makariūnas Užupyje  pastatė paminklą.

Sudervės žydų kapinės Iš trijų buvusių žydų kapinių šiandien yra išlikusios tik XX a. 4 deš. pabaigoje įkurtos ir veikiančios kapinės Sudervės gatvėje, kuriose yra žydų dvasinio lyderio Vilniaus Gaono (Elijas ben Saliamonas Zalmanas, 1720-1797) kapas. Čia Gaono, jo artimųjų (tėvo, motinos, brolio ir dvejų žmonų) bei atsisakiusio krikščionybės ir priėmusio judaizmą grafo Valentino Potockio (vadintu Ger Cedeku – teisiuoju atsivertėliu, 1749 m.) kapai. Visi jie pradžioje buvo palaidoti Senosiose žydų kapinėse Šnipiškėse, 1953 m. jų palaikai perkelti į Naująsias žydų kapines prie dabartinės Olandų gatvės, o 1968 m., kai ir šios buvo sunaikintos – į Sudervės žydų kapines.

Lietuvos nepriklausomybė sudarė galimybes pradėti žydų atgimimo laikotarpį, kuris tebesitęsia iki šiol. Vilniaus žydų bendruomenės būstinė yra Vilniuje, adresu Pylimo g. 4.